Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Dvi savaitės bastymosi po Korsiką ir Sardiniją

Dvi savaitės bastymosi po Korsiką ir Sardiniją

Sveiki,

Kelionės šioks toks aprašymas netrukus, bet kol kas paskatinimas tiems, kas keliaus ar planuoja keliauti į Korsiką, Sardiniją ar Elbos salą su savo transportu (pirmenybė aišku motociklams ).

Turiu dovanai 2x 17eur voucher'ius keltų bilietams iš http://www.mobylines.com/


Geros dienos linkėdamas,
Linas

Dvi savaitės atostogų- trumpokai, bet šį kartą neišeina kitaip darbų susidėlioti. Norisi ką nors įdomaus nuveikti ir kartu prie jūros pačilinti. Bet ką daryti su motociklu, juk nepaliksi taip ramiai garaže tūnoti  Na Kryme jau teko lankytis- patiko kai gali visą dieną važiuoti, o vakare kur nors prie jūros apsistoti. Todėl šauna mintis aplankyti Korsiką ir Sardiniją. Dvi nuostabios salos, priklausančios dviem skirtingoms šalims, Viduržiemio jūroje, geras oras garantuotas, ir nuostabūs keliai pralėkti su motociklu... ko gi daugiau reikia?
Yra keletas privalumų- šiuo metu taip jau gavosi, kad motociklas randasi Austrijoje, kur iki Italijos ranka pasiekti. Iki kelto plaukiančio iš Genujos į Korsiką pusdienis kelio... nice 
Kelionės motociklas Honda VFR800- šioks toks eksperimentas, nes visad buvau ištikimas enduro stiliui. Viską nulėmė tai, kad reikėjo motociklo, su kuriuo galėčiau autobanais tarp Lietuvos ir Austrijos važinėti, bei galėčiau po Alpių regioną keliauti, kalnų keliais palakstyti. Na kalnuose kol kas sunkiai sekasi, jaučiuosi kaip visiškas lūzeris iš lygumų krašto- vietiniai baikeriai nerealiais greičiais kalnuose laksto. Gal šiokia tokia praktika Korsikos ir Sardinijos vingiuotuose keliuose padės pagaliau persilaužti?

Birželio 27
Taigi kelionė- iš pradžių turininga tranzito diena iki Genujos per Austriją, Lichteinšteiną, Šveicariją ir Italiją, pravažiuojant palei Como ežerą ir į vakare pasiekiamas Genujos uostas. Tenka pavargti kol surandu teisinga įvažiavimą į uostą ir tiesiai į keltą.
Šiek tiek naudingos informacijos- į priekį bilietus pirkausi iš anksto, tačiau esu tikras, kad motociklui visad atsiras vietos kelte tiesiai atvykus į keltą ir kasose nusipirkus bilietą. Taip pat neverta pirkti sėdimų vietų, nes dauguma keleivių, kas nepirko kajučių, miegodavo tiesiog at žemės belenkur su miegmaišiais, kiti lauke. O sėdimų vietų salės beveik tuščios. Tiesiog pasiimti su savimi kilimėlį ir miegmaišį (nes pradėjus plaukti, prie motociklo nepateksite). Keltas išplaukia 22:00 val ir kelionė trunka 10 val., todėl labai patogu pramiegoti naktį, o ryte iš karto startuoti.
Moby Lines nustebina linksmu kelto apipavidalinimu- jei linksmai tai linksmai, atostogauti gi važiuoja visi.





Kuriam laikui linksmumus pakeičia pokalbis apie Costa Concordia kelto avariją. Kažkur buvau girdėjęs, kad po iškėlimo, jis buvo nuplukdytas į Genują išardymui. Ant tų žodžių tamsoje išnyra laivas vaiduoklis, bet tamsoje nelabai kas matosi. Grįžtant atgal pavyko šį keltą ir dienos šviesoje pamatyti.

Šiek tiek kelionės statistikos:

Korsika: 5 dienos; 1211 km



Sardinija: 8 dienos; 1658 km



Motociklas: Honda VFR 800
Kelionės bendros išlaidos: 2100€
Planas buvo sutilpti į 1700€, ir beveik pavyko... atmetus neplanuotą išvyką kateriu (kuri buvo verta kiekvieno sumokėto euro) ir force majore išlaidas.
Detaliau:
Keltas Genuja – Bastia (Korsika) 117€
Keltas Bonifacio (Korsika) – Santa Terese Gallura (Sardinija) 67€
Keltas Olbia (Sardinija) – Genuja 112€
Kuras viso: 305€
Visos nakvynės kempinguose: 307€
Maistas ir pramogos: 760€ (gavosi daugokai, bet maitinomės, išskyrus pusryčius, maitinimo įstaigose)
Force majore- nauja galinė padanga 210€

Bendras kainų lygis:
Kuras ~1,7€/L
Kempingas 15-35€ (du žmonės + palapinė + motociklas)
Vakarienė dviem žmonėms restorane-picerijoje ~30€ (pica, jūros gėrybės, vynas)
1 litras vyno restorane 5-9€
Pica 6-9€
Midijų puodas 12€
Alaus bokalas ~4€

Birželio 28
Pirma diena Korsikoje. Maršrutas Bastia – Calvi, apvažiuojant Cape Corse. Kažkokio konkretaus plano, kur važiuoti nėra, tiesiog važiuoti kol važiuojasi. Ant GPS sekančiai dienai apytiksliai susidėlioji dienos maršrutą- pagrindinė taisyklė- kuo kelias labiau vingiuojasi ant žemėlapio, tuo geriau  Realybėje būdavo įvairiai, bet visad buvo tas netikėtumo elementas, kai nežinai kas laukia.
Buvau tik pasižymėjęs keletą paplūdimių kuriuos norėčiau aplankyti ir vieną kitą lankytiną vietą. Visa kita palikau atradimo džiaugsmui.
Iš karto Korsika pakeri vingiuotais keliais, iš kur atsiveria nuostabūs vaizdai į jūrą. Taip pat nuostabūs kalnų miesteliai, kur atrodo laikas slenka 2x lėčiau nei likusiam pasaulyje. Pačią pirmą dieną pavyko pilnai atsijungi nuo kasdienybės ir pilnai pasinerti į kelionę ir vakare jau buvo sunku prisiminti kelintądienis gi šiandien.



















Pakeliui sustojam pirmoms maudynėms šioje kelionėje. Pajuntam saulės piktumą- pusvalandukas pliaže baigiasi raudonu įdegiu. Kita klaida (kurios vėliau stengėmės daugiau nekartoti), tai išsimaudžius visas druskuotas, šoki atgal į moto aprangą. Vėl tenka važiuoti karštyje, visas šlapias nuo prakaito, druskos ir nudegusi oda.. nekas.
Nakvynės paieška- lengvas dalykas. Tiek Korsikoje, tiek Sardinijoje yra populiaru keliauti su palapinėmis ir kemperiais.
Naudingas dalykas į GPS kaip POI susikelti kempingus, lankytinas vietas ir t.t. Labai padeda planuoti kelionę realiu laiku- visad gali rinktis kempingus surūšiuotus pagal atstumą nuo tavo esamos vietos.

Birželio 29
Sekančią dieną nusprendžiam likti tam pačiam kempinge dar vienai nakčiai. Visus daiktus palikti ir su neapkrautu motociklu važiuoti. Calvi paplūdimys nepatiko- daug žmonių ir vanduo ne atrifrizo mėlynumo  Pats kempingas aukštos klasės (ir tikriausiai brangiausias per visą kelionę), su parduotuve ir picerija, vienintelis dalykas ko trūksta- tualetinio popieriaus tualetuose. Gal nelabai turiu patirties kempinguose, bet kad niekur kempinguose nėra tualetinio... Juokaujame, kad jei su kemperiu gali atsivežti motociklą, tai aišku ir tualetinio turės. Vienam kempinge buvo juokingai, tai žmogelis į tualetą nešėsi ir tualeto sėdynę...

Šiandien laukia enduro iššūkis (kaip gi be jų). Tikslas aplankyti paplūdimį Plage de Saleccia. Bet kad jį pasiekti laukia 12 km bekelės. Šiek tiek neramina, nes paskaitęs internete komentarus, kur patariama nebandyti važiuoti su paprasta mašina. Prie nusukimo nuo kelio matosi daug reklamų, kur siūloma džipo taksi paslaugos. Iš patirties žinau, kad sunkiausia bus jei reikės akmenuotais serpentinais važiuoti, kas jau yra ir enduro motociklui iššūkis.

Bandau dar išsiaiškinti su merginomis atvažiavusiomis su keturračiu, apie kelio būklę, bet nieko nepavyksta sužinoti. Na toks įtarimas kyla, kad vietiniams čia verslas yra su džipais turistus iki pliažo vežioti. Bet po to parodžiau jiems iš kur kojos dygsta- kai pradėjau offroad‘e džipus vaikytis ir lenkti vieną po kito. Turėjo gerai atrodyti- kai ten vietiniai su džipu veža turistus, buria kaip ten sunkiai pasiekiamas paplūdimys ir tada... juos aplenkia sportinis motociklas.





Teisingumo dėlei reik pasakyti, kad kelias nieko sudėtingo, galbūt tik keletas atkarpų. O greitesnis už džipus- nes jiems reikia per duobes lėtai važiuoti, bet su motociklu gali lengvai apvažiuoti. Vienintelė baimė buvo į aštrius akmenis padangą prakirsti- va tada jau būtų bėda... ne endurinis gi mocas, padangos minkštos, bekamerinės. Na ir aišku žemas motociklas, tai labai lėkti negali. Bet šiaip Honda VFR labai puikus enduro motociklas 

Paplūdimys gražus, bet labai primena lietuvišką pajūrį Kuršių nerijoje, na tik vanduo toks užburiančiai mėlynas ir šiltas. Karvės paplūdimyje... hmm kažkur jau matyta... dejavu Vietnamas  Bet kuriuo atveju tikrai verta aplankyti ir kartelė jau užkelta- ar sekantis paplūdimys savo grožiu sugebės nustebinti?

Po poilsio, likusią dieną praleidžiame besivažinėdami po kalnus. Įspūdingi vaizdai atsiveria nuo kelio einančio palei jūrą. Na ir pats kelias iššūkis ir gera motociklo guldymo posūkiuose praktika.

Grazi sala, man patys graziausi papludimiai Sardinijoje
Lauksim ispudziu

[img]https://lh3.googleusercontent.com/nmrJ9iKz6xkrXIF8xdUc6snS7xn6MoDi-5P0ZCgF9us7=w890-h667-no[/img]

Birželio 30
Šiandien ilgoka diena gavosi, nes norėjosi pasiekti pačią salos šiaurę. Pirmą kartą atkreipiu dėmesį į gan sparčiai dylančias padangas. Aišku išvažiavau jau gerokai padėvėtomis, bet kaip būdavau pratęs su enduro motociklais- ten su tokiomis padrožtomis padangomis dar važiuoti ir važiuoti. Bet dabar gavosi kita situacija- padangos sportinės minkštos gumos, keliai vingiuoti, asfaltas vietomis senas, toks kaip tarka. O ir pats motociklas su daiktais ir keleiviu irgi svoris susidaro. Dabar nieko nepadarysi, važiuoji toliau ir tiek.





Motociklas tradiciškai gauna lietuviškos tematikos lipduką


Diena kaip visada karšta išpuolė- temperatūra 32- 35 laipsniai. Stengiamės gerti daug vandens, o daugiau nelabai ką padarysi. Jaučiasi šviesios moto aprangos privalumas- ne taip traukia karštį. Iš kitos pusės jau spėjau maistais, tepalais ir dulkėmis išsiteplioti- viskas matosi ant šviesios spalvos 



Dar vienas minusas karštyje, kad nėra jokios motyvacijos sustoti pasigrožėti vaizdais ar kokią nuotrauką pykštelti- tik sustojus, atrodo paskutines jėgas atima. Kol judi, bent kažkoks oro judėjimas prakošia per ventiliacijos angas. Nors moto apranga enduro-kelioninė (Polo Pharao), bet tokiam karštam orui vis tiek per mažai ventiliacijos ir tenka gerokai prakaituoti.
Bandžiau važiuoti be moto aprangos - bet tada saulė tiesiogiai kepina (striukė gaudavosi savotiška apsauga nuo tiesioginės saulės spindulių). Nesibaigiantis karšto oro gūsis važiuojant tik su maike nė kiek nevėsina. Kaip nebūtų keista- važiuojant su moto apranga, aišku būni visas šlapias, tačiau tas oro srautas per ventiliacijos kišenes garina drėgmę (na toks ir yra prakaitavimo tikslas- garuodamas vanduo vėsina) ir jaučiuosi geriau. Važiuojant be motociklo kelnių irgi nekas- VFR radiatoriai yra motociklo šonuose, oro išmetimo angos nuo tam tikro greičio karštą orą nukreipia tiesiai į kelius. Be to motociklas juodos spalvos- todėl net ir važiuojant, nuo tiesioginių saulės spindulių įkaista paviršiai (benzino bakas, plastikai). Palinkus į posūkį, nori priglausti koją prie bako- ups, karštas kaip keptuvė. Tikrai ne laikas kiaušinienei kepti





Šiandieną teko pravažiuoti tikrai nuostabiais keliais, kurie eina ne tik palei jūra. Nuošalūs keliai vedė per kanjonus, vietomis net būdavo galima suabejoti ar tikrai teisingu keliu važiuojame, nes asfaltas vis prastėjo, vietomis jau ir žolės augu viduryje kelio. Po valandą ir ilgiau nesutikdavome nė vienos mašinos, ką jau kalbėti apie motociklus. Šiaip tuose keliuose palei jūrą sutinki nemažai motociklų (pagrinde BWM GS‘ai su itališkais numeriais, bei šiek tiek vokiečių). Tačiau visur kur tik nuošaliau, ar labiau enduriniai keliai- toks jausmas, kad tik VFR‘as vienintelis motociklas ten. Įdomu, kas tada dedasi ne sezono metu- tikriausiai per visą dieną nieko nesutinki važiuodamas?
Vienas kanjonas tikrai paliko įspūdį- atitvarų beveik jokių, kanjono apačioje matosi mašinų likučiai (neaišku ar čia avarijos, ar tiesiog vietiniai taip utilizuoja mašinas), bet kuriuo atveju supranti, jei pats ten nulėktum į apačią, tai irgi negreitai surastų...
O kai labiausiai nesitiki, privažiuoji nuorodą į slidinėjimo kurortą. Būtų buvę įdomu pakilti keliuku iki viršaus, bet už keleto posūkių asfaltas pradeda sparčiai blogėti. O 15km pirmyn ir po to atgal su pilnai pakrautu VFR‘u per tokį karštį būtų išbandymas. Be to dar laukia nemažas gabalas kelio šiandieną. Et, būtų enduro-turistas, tai net nesusimąstęs būčiau, o dabar reikia galvoti, teisingus sprendimus priiminėti

Jau temstant pasiekiame planuotą nakvynės vietą- Roccapina paplūdimį. Laikomas vienu iš gražesnių paplūdimių Korsikoje. Kaip taisyklė visi geri paplūdimiai čia Korsikoje „laužosi“ ir dedasi sunkiai pasiekiamais Taigi tenka keletą kilometrų endurinti. Gera žinia- spėjame ant saulėlydžio į paplūdimį, bloga- kempingas neveikia. Palapinės nesinori belenkur statyti, nes dieną čia atvyksta daug žmonių, todėl nelabai kur pasislėpsi nuo akių. Arba tektų ryte anksti pakuotis, kas irgi niekaip nesiderino prie mūsų atostogų ritmo.

Kempingą randame, bet jau vėlai vakare kažkur prie Caldarelo miestelio.

Liepos 1
Kol kas laikomės tokio principo su kempingais- apsistojame kempinge porai dienų, kad galėtume sekančią dieną be daiktų pakeliauti arba aplankyti vietas, kur galbūt ir neišeitų su pakrautu VRF‘u išvis privažiuoti. Gal tiesiog ir aptingome, nes ryte viską susipakuoti užtrunka laiko, o kai išvažiuoji, jau būna 11 valandų ir karšta. Vakare vėl reikia kempingo ieškoti ir palapinę statyti. Manau, kad tokiose nedidelėse salose ar vietovėse, kur šiaip ar taip per visą dieną pavyksta nuvažiuoti tik 300km, toks principas apsistoti dviem dienoms viename kempinge pilnai pasiteisino.



Kol kas su kempingais viskas gerai, visur gauname vietą palapinei medžių šešėlyje. Na tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris svarbus. Visa kita smulkmenos. Dar stengiamės apsistoti kempinguose prie jūros, kad bent trumpam nueiti išsimaudyti ar pasidžiaugti saulėlydžiu. Korsikoje taip pat teko matyti nemažai kempingų ir salos viduryje ar toliau nuo pajūrio, taip pat ir taip vadinamų „municipal“ (valdiškų?) kempingų. Pravažiavom pro šoną, bet užsukę nebuvom- atrodė normaliai viskas- vieta graži kalnuose, bet gaila buvome tą dieną suplanavę pakrantę pasiekti.

Šiandieną visgi iš ryto persikeliame į kitą kempingą netoliese- tiesiog norėjosi būti arčiau miesto Bonifacio, bei dar vieno gražaus ir su viena įdomia pramoga paplūdimio- Piantarella.



Nuotrauka iš interneto, bet kad geriau paaiškinti- visa Piantarella lagūna tikrai įspūdinga. Iki salos, žinant tiksliai kelią per seklumą, galima nubristi net neplaukiant. Aišku, kas laisvai plaukia, tai ten problemų jokių. Mes truputį nepataikėme... plius bangos pasitaikė. Vienu momentu jau buvo šiek tiek neramu, nes dugno kaip nėra taip nėra (nors vanduo skaidrus- atrodo lyg ranka apsiekiamas), o panelei jau sunku plaukti, kai dugno nesiekia, dar bangavimas dasidėjo. Gerai, kad ūgis mano nemažas- pavyko seklesnėje pasiekti dugną ir pasiilsėti.

Pati sekluma tikrai graži vieta, taip vaikštai viduryje įlankos- gylis iki kelių. Su pavydu žiūrime į besimokančius su burlentėmis- vėjas, gylis iki kelių. Nukritus lengvai vėl užlipi ant lentos. Pirmą kartą pamačiau kaip tėvai mokina vaikus su burlentėmis- tėtis su burlente tempia ant virvės vaikišką burlentę paskui save. Nuostabi vieta praleisti bent keletą dienų.



Pusryčiai- visuose kempinguose dažniausiai yra parduotuvė, kur galima ryte nusipirkti šviežių krosantų ar baguette. Su sūriu, paštetu ir džemu, bei vietiniu alumi, arba sultimis- kartais užtekdavo ir iki vakaro.

Vakare važiuojame į Bonifacio. Bonifacio- labai gražus miestas su uostu, bei tvirtove ir senamiesčiu ant kalvos. Iš jūros pusės- stačios uolos. Malonu klaidžioti siauromis citadelės gatvėmis. Vakarą užbaigiame besimėgaudami jūros gėrybėmis uosto promenadoje.









Liepos 2
Vakar dar buvo vienas nuotykis pakeliui i Bonifacio. Važiuojant keliu per duobę, pajutau, kad kažką pamečiau (visa laimė, kad ne savo panelę )- per veidrodėlį matau kaip daiktadėžė skrenda savo nepriklausoma trajektorija. Iš karto kertu per stabdžius- vaizdas siurrealistinis, kai tave važiuojantį motociklu, pro šalį aplenkia tavo.... lagaminas.

Jau trečią kartą savo moto karjeroje sugebu pamesti galinę daiktadėžę. Šis kartas pats kvailiausias, nes tiesiog pamiršau užfiksuoti... Kosmetiniai pabraižymai ant daiktadėžės, bet daugiau nieko.



Šiandien paskutinė kelionės diena Korsikoje. Rytoj jau kelsimės į Sardiniją. Šios dienos maršrutas eina rytinėje salos dalyje. Gal jau prisotinę vaizdų, tai niekas labai nenustebina. Visgi gražiausia, kai pasukame link kalnų. Vienoje vietoje sustojame prie kalnų upės atsigaivinti šaltam vandenyje. Patarimas- jei važiuojate nuošaliu kalnų keliu ir staiga pamatote pakelėje stovinčias mašinas- žinokite, kad čia tikriausiai bus kokia nors vietiniams tik žinoma vieta- taip ir mes sustoję, pamatome, kad yra kriokliai.

Keliuose šiek tiek paralelių su mūsų Vietnamo kelione- vėl gainiojame paršelius. Tiesa kartais pasitaikydavo ir drąsesnių- šitas ramiai sau stovėjo viduryje kelio.



Niekad negali atsipalaiduoti, bei labai lėkti (visai kaip Vietname), nes nežinai, kas už posūkio gali laukti. Čia ant kelio karvės, ožkos, avys, kiaulės- norma. Vienoje vietoje vos karvė neužkišo- atrodė, kad stovės pakelėje, bet staiga prieš motociklą ėmė eiti skersai kelio. Laime greitis nedidelis buvo, tai sustojau.

Kitas pavojus kalnuose- tai posūkiuose nuo kalno nukritę smulkūs akmenys (kartais kumščio dydžio). Gal endurinis motociklas toki ir peršoktų, bet su VFR‘u jau bėda gali laukti. Bet daugiausia streso per kelionę sukėlė tai smulkus smėlis- mašinos siaurų kelių posūkiuose ratu užkabina kelkraštį ir užneša smėlio arba žvyro ant asfalto. Kaip tik posūkyje, kai reikia labiausiai sukibimo. Po pirmų tokių slystelėjimų, nors ir be jokių pasekmių (gal visgi enduro praktika?), bet vis tiek artimiausią pusvalandį būdavo psichologiškai sunku motociklą posūkiuose guldyti. Viskas praeina, pradedi vėl agresyviau važiuoti.... ir vėl slystelėjimas. Vėliau apsipratau ir taip dėmesio nebekreipdavau, bet adrenalino vis tiek per akis būdavo.

Grįžtant atgal į Bonifacio, aplankome dar vieną labai populiarų paplūdimį- Palombaggia. Atvykstam tradiciškai ant saulėlydžio. Vandens spalvos jau nematome, bet įsivaizduojame, kad skaidrus ir mėlynas...





Kadangi motomanų forume neveikia iš google+ nuotraukų url, tai tolimesnis kelionės aprašymas čia: http://www.enduroclub.lt/forum/viewtopic.php?p=65115#p65115