Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Joninės Latvijoje (2012 Birželio 23)

Joninės Latvijoje

Joninės Latvijoje

Girdėjome gandų, kad latviai moka švęsti Jonines, jas vadina Lyguo, o rytą janyčiams nuo to šventimo galvas skauda. Tai ir vykome į Latviją patikrinti, ar neperdeda latviai ir kiti apie juos taip kalbėdami.
Birželio 23 d. išvykome iš Klaipėdos į Jūrkalnę. Vėjas, lietus ir šaltas oras mūsų nebegąsdino po Velykų Vokietijoje. Pasirinkome Jūrkalnę, nes norėjom pamatyti laužus ant jūros kranto. Jūros latviai turi daug ir sodybų prie jūros daug. Ten suvažiavę daug svečių, būtinai papuošti vartai ir sūpynės ąžuolų vainikais, gėlių primerkta didžiuliuose puoduose, vazose. Pakelėse žmonės būriais traukia į pievas skinti lauko gėlių, Liepojos turguje, o kai kur ir pakelėje žavios mergaičiukės pardavinėja jau nupintus vainikus ir gėlių puokštes skubantiems ar bijantiems braidyti pievą.
Latvijos keliai tinkami keiksnoti dėl lopų, dėl žymėjimų, nuorodų trūkumo ir šiaip dėl blogo oro, pavyzdžiui.
Jūrkalnė tikrai įspūdinga- statūs jūros krantai tik panašūs į Girulių miško Olando kepurę. Čia daug stačiau ir aukščiau, toks krantas tęsiasi gana ilgai, išėjęs į plentą už kokių 200m gali aiškiai matyti jūrą. Iki 1925m. ši vieta buvo vadinama Feliksbergu- laiminguoju kalnu, mat, jis susijęs su jūreivių išsigelbėjimu. Audroje laivui grėsusi pražūtis, kapitonas pasižadėjęs, kad toje vietoje, kur komanda laimingai išsilaipins į krantą, jis pastatysiąs bažnyčią. Ir įvykęs stebuklas: vėjas pasikeitęs, o laivas laimingai priplaukęs stačiuosius Jūrkalnės krantus. Kapitonas laikėsi žodžio - pastatė bažnyčią.
Jūrkalnėje daug viešbučių, kaimo turizmo sodybų, bet Joninių miestelis nešventė. Tuo mus labai nuvylė, nes važiuoti į Pavilostą 13 km ir dalyvauti šventėje, bet negerti alaus buvo sunku ryžtis. Nusprendėm pažiūrėti, kaip švęs vietiniai: išvikščiojom pievas, prisiskynėm gėlių, papartynus išlankstėm, radom, atrodo, paparčio žiedą, bet nežinojom, ką toliau daryt, tai palikom, paskui nusikasėm per pievas ir upelius į pajūrį, bet gūsingas vėjas nesuteikė progos romantiškam pasivaikščiojimui. Radau akmenuką su skylute, kurį paskui dovanojau Linkuvos klebonui, ir grįžom į poilsio namus „Liedags“. Pajūrio sodybose jau skambėjo muzika, kvepėjo šašlykais- kaip viskas panašu į mūsų šventimą. Šeimininkai užkūrė pirtį, sukrovė didžiulį laužą, jų dukra vis lakstė suptis ir stipriai girgždino surūdijusias sūpynes. Kai nusibodo prie laužo gurkšnoti stipresnius gėrimus, kambaryje įsijungėm televizorių pažiūrėti, kad Latvijoj daros. Visi kanalai rodė Jonines, bet skirtinguose miestuose. Kažkas panašaus į Jūros šventę Klaipėdoje, jei visi būtų su gėlių arba ąžuolų vainikais (vyrai irgi), būtų pasipuošę kuo nors tautišku ir klausytųsi liaudies dainų arba senosios estrados. Aikštės, scenos irgi papuoštos tradiciškai berželiais, laukinėmis gėlėmis, vainikais, vietoj suolų buvo šiaudų plakai. Atrodė įspūdingai, bet juokeliai, dainos nesuprantami, taigi šventę vis tiek junti lyg per stiklą.
Rytą balnojam savo motociklą ir vykstam į Kuldygą, pakeliui sustojam Alsungos, Edolės miesteliuose. Pasivaikštom po pilių kiemus. Žmonių nėra, aikštėse palikti po šventės suolai, gėlės ir rūkstantys laužai, matyt, tikrai janyčiams galvas skauda. Kuldygoje irgi dar maža gyvybės, viena kita apsimiegojusi pardavėja ar visai nemiegojęs vietinis inteligentas, baisiai trokštantis turistams papasakoti apie savo miesto įžymiąsias vietas, tik kojos neklauso. Miesto architektūra tikrai įspūdinga, labai malonu pasivaikščioti pėsčiųjų gatve, kur pilna gėlių ir sveiko požiūrio į senienas. Miesto aikštė papuošta kaip liaudiškai: šieno kupeta, alaus statinė, gėlių pamerkta ir fakelas iškeltas. Matyt, koncertas vyko. Prie šieno kupetos Alvydas fotografavosi vaidmeniui „Leninas Razlive“. Paprastai turistus atveža į Kuldygą pažiūrėti plačiausio Europoje krioklio ir greitai nuveda pažiūrėti namų labirintų ant upelio krantų. Krioklys daug įdomesnis žiūrint ne nuo tilto, o nuo kitos kranto pusės, pasirodo, galima net pabraidyti virš to krioklio, tik jau pats atsakai už saugumą. Vietiniai net šokinėja nuo jo, maudosi. Iš pradžių atrodė savižudiškai.
Iš Kuldygos išvažiavę vėl keiksnojom latvių kelių ir krypčių žymėjimą, o paskui ir jaunuosius latvius, kurie ne tik nežino, kuria kryptim yra Saldus, bet ir nekalba nei rusiškai, nei angliškai.
Ilgiau sustojom Dobelėje, kur stūkso įvairiais laikais „restauruotos“ viduramžių pilies griuvėsiai. Dėmesio vertas Tervetės parkas, bet jam išvaikščioti reikia geros dienos, o Puokainių miške reikalingas gidas, kuris paaiškintų akmenų kilmę, parodytų, kaip patirti poveikį. Kelias- žvyrkelis, ne motociklui.
Už Duobelės labai prastas kelias, jojom pakėlę užpakalius. Kai pamatėm Lietuvos ženklus, labai apsidžiaugėm.
Išvada: latviai tikrai švenčia Jonines. Jei norit su jais švęsti, apsistokite didesniame miestelyje (ne Jūrkalnėj). Ir mokykitės latvių kalbą, kad šventę pajustumėt bent 80 proc. Žiūrėti mes mokam ir savo šventėse.

geras straipsnis, Latvija mane irgi veza . Va www.citadalatvija.lvwww.citadalatvija.lv