Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Vikingų žemė ir lietus 2010 (Blog'as)

Artėjant naujam moto sezonui ( na, aš dar bent jau čia apie 2010) kuriami planai, kaip praleisti atostogas, kur nuvažiuoti, ką pamatyti. Kai ko patys prisimąstom, kai ką kolegos prisiūlo.
Mes su Šturmanu planų ir pasiūlymų turėjome - nuo trumpų pasivažinėjimų po Lenkiją iki kelionės aplink Baltijos jūrą, bet kaip sako Šturmanas : "Jei nori prajuokinti Dievą - papasakok jam savo planus".
Vasaros pabaigoje apsistojam ties Danijos bei Švedijos aplankymo, imant Lenkiją ir Vokietiją, tranzitu. Žaisti keltais buvo nuspręsta minimaliai, juolab, kad mes turim tik motociklą, o savo kelto dar ne.
Detalaus kelionės maršruto nebraižėm, lankytinų vietų "neguglinom", nes jūs pamenate, ką Šturmanas apie planus sako.
Pradžioje reikėjo nugalėti Lenkiją ir Vokietijoje susitikti su draugais, su kuriais turėjome tęsti kelionę jau Skandinavijos platybėmis.
Rugpjūčio 8 rytas, motociklas dabinamas iš vakaro suruošta manta bei Šturmanu ir judama ''vikingų žemės'' link, maždaug nuo Gariūnų grįžtama atgal - namuose pamiršta piniginė, o be jos kas tose žemėse mūsų lauks.



Eikvojamas veltui brangus laikas, bet yra kaip yra.
Ties Valkininkais pamatome pirmas naktinės audros siautėjimo pasėkmes, ant važiuojamosios kelio dalies mėtėsi storos medžių šakos, kai kur suplauti spyglių kilimai, važiavimas darosi įdomesnis, bet mes net nenutuokiame, jog tai tik žiedeliai, palyginus su tuom, ką mums teks pamatyti.


Bandymas užsipilti benzino Valkininkuose buvo nelabai sėkmingas, audra kolonėlę paliko be elektros srovės.
Kelio atkarpoje iki Varėnos suprantame, kad ne audra naktį buvo, o tikras armagedonas, miškai lyg milžinų išsėdėti, o kelias nuguldytas medžiais, vietomis automobiliais nepravažiuojamas, vienu žodžiu - filmas ''Virto ąžuolai".



Pirmoje Varėnos kolonėlėje benzino irgi negauname, nėra elektros ir privažiavimo, aplinkui sugriauti kažkokie paviljonai.
Benzino ir kavos gauname tik sekančioje miestelio kolonėlėje, beje , nors ankstyvas rytas, stovime ilgai eilėje, daug žmonių kurie perka maistą ir dalinasi nakties patyrimais.
Iš pirmos dienos įspūdžių dar galiu paminėti labai smarkią liūtį Lenkijoje, į kurią papuolėme pravažiavę Mikolaikas. Liūtis sudarė didelę nejudančių automobilių eilę, todėl nusprendėme perlaukti miškelyje.
Pasibaigus dangaus negandai, naudojamės motociklo privalumu - lenkiam kelių kilometrų automobilių kamštį, be keletos smulkių avarijų, pamatom esminę spūsties priežastį - geležinkelio pervažą, kur stovi keli policijos automobiliai ir daug policininkų, bandančių sutramdyti aukštyn žemyn šokinėjančią pervažos užtvarą, matyt vandenuko gausa bus kažką užtrumpinusi.

Temstant įveikta didesnė dalis Lenkijos. Alkani, šlapi ir purvini ieškome naktinio prieglobsčio. Nors su savimi turime palapinę bei visus kitus miegui skirtus reikmenis, kempingo neieškome, o trokštam hotel-motel teikiamų paslaugų. Pagal pirmą kelio nuorodą atsekta vieta paliko nekokį įspūdį ir kažkodėl priminė filmuką apie motelį, kur nakvoti likę svečiai vidurnaktį tampa organų donorais.
Pavažiavę toliau, ties miesteliu Bydgoszc, randame laukinių vakarų stiliaus viešbutį "Dakota",


iš sutvarkytos aplinkos suprantame - pigu nebus, neklydome, pigiausias kambarys su pusryčiais virš 90 eur. Kelionė tik prasidėjo, tad taškytis pinigais ranka nekyla . Grįžtant prie motociklo mus pasiveja administratorius ir ''tik kaip mums'' pasiūlo apsistoti ''tik'' už 63 eur su pusryčiais.


Och tas lietuviškas patiklumas - pasirašome. Įsikuriame jaukiame kambarėlyje, ant radiatorių sumetame šlapius rūbus, persirengę vakarieniaujame viešbučio patalpose esančiame restoranėlyje, kur paliekame žymiai daugiau nei tie pradiniai 90 eur, bet negaila, maisto ir aptarnavimo kokybė verta tų pinigų. Pusryčiai taipogi nenuvylė, netgi eiti, patiems rinktis ir dėtis nereikėjo, viską suneša, kai kada atsiklausia, kai kada ne, bet nešė ir nešė, nuo tokio dėmesio su Šturmanu pradėjome jaustis
nepatogiai, bet vistiek ryjom pilnais žandais, nes viskas į kainą įeina.


Tiesa, vienas minusas buvo, kambaryje negalima lovų sustumi, nors mes vedę ir mums galima.



Antra diena


Antra diena praėjo beveik be lietaus ir nutikimų, ramiai sudorojome likusią Lenkijos dalį ir pasiekėme Vokietijos miestelį Prenzlau.Kažkur netoliese turi būti galutinis dienos taškas, miestelis-kaimelis Wilhelmshof, kur turime susitikti su draugais. Navigacija nesinaudoju ir neturiu iš principo, o paieškos išvakarėse per Google žemėlapius apčiuopiamų rezultatų nedavė. Prisiminęs kaip sakydavo Šturmanas:" Jog liežuvis ir į Kijevą nuves", einu klausti kur čia tas paslaptingasis miestelis.
Pavėsinė, staliukas, du siusiukais kvepiantys dėdės plempia alų, suprantu - vietiniai , vadinasi žinos viską ir apie visus. Labinuosi ir bandau kalbinti vokiškai, jie maloniai atsakinejo, po kiek laiko darosi abiem pusėm aišku, kad vyksta pilnas nesusišnekėjimas (velniai griebtų, ne tą dialektą mokykloje mokiausi). Bet aš neatstoju ir pagaliau pareina supratimas, jie pradeda ant popieriaus skiautės piešti maršruto planą (visai ne ten kur jus pagalvojote). Tiksliai vadovaudamiesi rankų darbo ''žemėlapiu", iš tikrųjų randame miesteli, bet Wittenhof, pavadinimas kaip ir skamba panašiai, tik skiriasi iš esmės.
Gerai, jog netoli, grįžtam.
Degalinėje paklausta darbuotoja energingai bei aiškiai mums nurodo krypti ranka ir mes be problemų randame tai, ko ieškojome.
 


Paskelbė: (Yeti)