Motomanų Diskusijos » Keliautojas 1 anketa

 Motomanai.lt nario Keliautojas 1 anketa

Alvydas Stankovičius
Narys
25cc *

 Kontaktinė informacija
Gerbiame privatumą! Asmeniniai kontaktai matomi, tik nariams nuo 125cc
El. kontaktai:



Narys Keliautojas 1 parašė 0 komentarus puslapyje ir 2 žinutes forume (ieškoti visų nario Keliautojas 1 žinučių)
 
Nario Keliautojas 1 paskutinės žinutės forume:
 
  • Kelionė ,,Pasitikti pavasario'' 2012
      Forumas Kelionės ir poilsis (3 atsakymai ir 2927 peržiūros) - Paskutinė žinutė Keliautojas 1
    Nuotraukos yra sudėtos Foto/video Kelionė ,,Pasitikti pavasario''. Van Gogo muziejų reikia aplankyti po Rembranto muziejaus, kad būtų galima palyginti ,,nuotraukas'' su moderniu menu. Van Gogas pradžioje irgi piešė ,,nuotraukas'', o paskui atrado save
  • Kelionė ,,Pasitikti pavasario'' 2012
      Forumas Kelionės ir poilsis (3 atsakymai ir 2927 peržiūros) - Paskutinė žinutė Keliautojas 1
    Kelionė ,,Pasitikti pavasario'' 2012
     
    Ledinės Velykos Vokietijoje Kelionė į Kylį, planuojant aplankyti Vokietijos miestus šiaurėje ir Olandiją, gąsdino atšalusiais orais: dar prieš savaitę ten buvo +20 šilumos, o mums atvykstant nukrito iki +4 - +6 šilumėlės. Bet vylėmės, kad pašiltės… 2012m. balandžio 6d.Kylis – Hamburgas 120km. Kylis pasitiko vakaro šalčiu, bjauriai lijo, todėl Alvydui teko išsitraukti neperšlampamą aprangą. Sakoma, nėra blogo oro, yra netinkama apranga. Bet motociklininkui tai, matyt, netaikoma: blogas oras ir lieka blogas, drėgmė ir ledinis šaltis braunasi pro bet kokį plyšį, net per rimtą aprangą jaučiau svilinantį šaltį (įsivaizdavau esanti vežama į Sibirą), šlapdriba trukdo važiuoti, tenka sustoti, palaukti, kol debesį nuneš stiprus vėjas. Tiesa, nevėjuotų dienų nebūna- visad važiuoji su nemažu vėju. Balandžio 7d. Hamburgas – Potsdamas 303km. Į Potsdamą įvažiavome lydimi vienas kitą besivaikančių šlapdribos ir krušos debesų. Vis klaidžiojom, ieškodami, kur yra mūsų pensionas netoli Sanssouci rūmų, pasirodo, ieškojom adatos šieno vežime- tas parkas iš bet kurios miestelio vietos netoli. Nusiplakėm į kitą miesto pusę, o iš ten mus parlydėjo iki pat durų apsauga- Alvydas kreipėsi į juos pagalbos, o mano graudus vaizdelis, matyt, buvo įtikinimas padėti. Kaip ir pernai Danijoje po sunkios varginančios kelionės patekome į rojų: be dvigulės milžiniškos lovos kambaryje dar buvo du dideli odiniai foteliai ir sofa, atskira vonia su šildomom grindim, o ant staliuko kambaryje vyno butelis ir Velykų kiškis. Žodžiu, galim ir svečius priiminėti. Miestelis labai jaukus, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą: čia daug XVII- XVIII a. pastatų, kai karalius Fridrichas Vilhelmas IV čia sumanė pastatyti vasaros rezidenciją- Sanssouci (“be rūpesčių”- pranc.) rūmus ir įrengė didžiulį parką. Tų rūmų rokoko stiliaus pastatai ir parkas, galima sakyti, užima pusę miesto, reiktų sugaišti 2 dienas juos apžiūrėti, o oras net pasivaikščiojimui per šaltas ir vėjuotas. Karalius turbūt buvo pamišęs dėl vynuogių: jos raizgosi ant atramų parke, apkarpytos iki gumbelių, jos pavaizduotos rezidencijos viduje, auksu vejasi ant veidrodžių, sienų, net užsikaria ant lubų. Vynuogynas įkurtas kiek atokiau nuo rezidencijos, palankiausioje joms augti ir derėti vietoje, jis taip pat meno kūrinys- vaizduoja apleistus Italijos griuvėsius. Tiesa, dar nebaigtas restauruoti. Velykų rytas pasitiko saule ir šalčiu, per naktį pašalo, o rytą nuo medžių krito ledo gabalai su nušalusiais žiedais, anksti sužaliavę krūmai stovėjo gailiai apžiūrinėdami nugeibusius, pajuodusius lapus, magnolijos graudinosi dėl žavesį praradusių didžiulių nulėpusių žiedų. O Velykų stalas valgomajame mums abiems atėmė žadą- tai ne šiaip pusryčiai, tai Velykų vaišės su dekoracijomis, išradingai priderintais Velykų simboliais ir atitinkama valgomojo spalvų gama. Galima buvo eiti aplink stalą ir aikčioti, bet lengviau nufotografuoti ir sėsti vaišintis. Kaip pridera, sudaužėm velykinius kiaušinukus, tiesa, nedažytus, bet šiltai paslėptus po zuikienės sijonu, juos valgėm su įvairiais pagardais ir su juodaisiais ikrais. Maisto pasirinkimas buvo toks platus, kad sunku buvo atsispirti neparagavus nors kąsnelio nematytų patiekalų. Iš vaisių kai kurių net pavadinimų nežinojau, valgiau ir braškę tikro skonio. Balandžio 8d. Potsdamas – Bad Suderode 302km. Iš Potsdamo išvykome aplankyti Oranenbaumo rūmų ir Kvedlinburgo pilies, nakvynė buvo numatyta Bad Suderode. Kadangi oras nesušilo, tai ir vėl jaučiau geliantį šaltį, buvo gerai tik tai, kad nelijo ir nesnigo. Oranenbaumo dvaras, lyginant su Sanssouci rūmais, yra menkas, o mūsų Burbiškio dvarelis tėra sodininko namelis, lyginant su Oranenbaumo dvaru ir jo parku. Dvaras dar restauruojamas, bet matyti jo grožis, parkas erdvus, neperkrauti erdvūs plotai akims ir žirgams, iš dvaro į arklides veda milžiniškų rododendrų alėja. Įspūdingai turėtų žydėti, dar įspūdingiau joti šia alėja jiems žydint. Parke yra kinų namas riestais stogeliais ir kanalai, jais mėgo plaukioti ponai arba vaikščioti takais ir tilteliais. Egzotiškas bokštas riestais stogeliais buvo, ko gero, tik noras kuo nors nustebinti kaimynus, pasipuikuoti. Miestelis irgi gražus, senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Kvedlinburgo link keičiasi kraštovaizdis: kalvota, laukai įdirbti, net pasėta jau daug kas, rapsai pradėję žydėti. Prie namų žydi forzitijos, slyvos, magnolijos vieną kitą nekantresnį žiedą praskleidusios, darželiuose žydi tulpės, žydriai, raktažolės, narcizai baigia žydėti. Namų languose ir lauke prie įėjimų ar pievelėje pridėliota visokių zuikių, žąsų, antyčių, įvairiaspalviai kiaušinukai kabo ant medelių net prie daugiabučių namų. Atrodo, lyg per daug, bet riba neperžengta. Lengvas pamišimas dėl Velykų. Kvedlinburgo pilis pasitinka iš tolo- nuo viduramžių pratusi niekuo napasitikėti pilis ir dabar dairosi nuo kalno uolos, priešus bando pastebėti kuo anksčiau. Pilies viduje irgi santūru, paprasta, praktiška. Keli eksponatai, kaip rengėsi, keli daiktai, ginkluotė, šarvai, karaliaus šiksostis. Daugiau dėmesio viduramžių raganų kankinimo reikmenims, kalėjimo vežimas- kažkas panašaus į vienutę ant ratų: keli langeliai, kad tik rankos plaštaka pralįstų, skylė tualeto reikalams, antrankiai su grandinėmis. Išeidami iš pilies sutikome karaliaus ir karalienės palydą- ruošėsi istoriniam vaidinimui. Už pilies vartų senamiestis fechtverkinės statybos ir dabar gyvenamas, dažnas namelis nuo senatvės pakrypęs, bet žavesio nepraradęs. Klaipėdoje yra keli namai tokie architektūriniai paminklai, o Kvedlinburge visas senamiestis toks. Tarp kitko, nusileisdami iš pilies į miestą paklydom, nes visi namai ,mūsų akimis, vienodai senoviški, teko orientuotis pagal papuošimus languose ar kitas smulkmenas. Tada atradom, kur palikom motociklą. Bad Suderode miestelis kaip atvirukas apie Velykų džiaugsmą. Jis kurortinis , panašus į mūsų Druskininkus. Balandžio 9d. Bad Suderode – Hanoveris 160 km Išvažiuojant dangus aptrauktas tingių debesų, nesitikėjom lietaus. O be reikalo. Vėjas gūsingas, tarp kalnų ir klonių gainiojo debesis, kartais juos pravirkdydamas. Vernigerode pilis nuo autostrados atvirai kvietė sukti kairėn. Koketiškai pasilipusi ant uolos, apsikaišiusi bokšteliais, įmantriai papuoštais, ji atvirai viliojo ir anksčiau, ir dabar nieko prieš, jei kas ją paimtų. Kopti į kalną dukart aukščiau ir stačiau nei į Gedimino bokštą, buvo galima užvažiuoti traukinuku, bet norėjom įspūdžių. Kalno viršuj, pasirodo, žmonės gyvena šalia pilies vartų. Gavom audiogidą, tai viską supratom, ką matėm, tik trūko Vokietijos istorijos žinių. Savarankiškai ekskursijai po pilį sugaišom 2 valandas, žavi ir stebina iki šių laikų išsaugotas salių puošnumas, autentiški daiktai, įspūdinga didžioji salė, kur didžiulis stalas, padengtas 16 asmenų, serviruotas sidabru, laukia kilmingų ponių, ponų ir panelių. Tuoj įžengs užgrojus muzkai… Automagistralėje jau pilna mašinų – grįžta po švenčių, visi lekia kaip išprotėję. Hanoveryje siurprizas – užsakytas viešbutis buvo tuščias, veltui baldėmės aplink. Teko ieškotis kito viešbučio. Oras nepasitaisė, saulė nešildo, bet jaučiamas šioks toks pašiltėjimas. Iš neturėjimo ką veikti priemiestyje antros Velykų dienos vakarą, žiūrėjom laidą “Ūkininkas ieško žmonos”. Gerai, kad lietuviai nukopiavę šią laidą- aiškus tikslas, situacijų modeliavimas. Bet vokiečių ūkininkai, lyginant su mūsiškiais, tikrai rimti, milžiniškus tvarkingus ūkius valdo, ir aišku, kodėl jie ieško žmonos. Amžius jų nuo 36 iki 62 metų, iš visų pristatytų tik vienas paliko neblogą įspūdį, bet ir tas vėliau pasirodė esąs gėjus ir ieško JO. Rado, bučiavosi, juokingai pasipiršo, supažindino su savo tolerantiška močiute ir motina. Visi kiti ūkininkai kaip iš Žemaitės apsakymų, ne nevalyvumu, bet išvaizda: dantistų bijo, apsirengę, kas tinka prie ūkio, susenę nuo rūpesčių. Vienam 62 metų ūkininkui prieš susitinkant su pretendente į žmonas apsirengti padėjo solidus dizaineris: vyruką su nemažu pilvu aprengė šviesiai violetiniais marškiniais, ryškiai rožiniu džemperiu, kaklą apsuko languotu bordo spalvos šaliku, o plikę pridengė skrybėle. Gavosi tipiškas personažas iš “Trijų paršiukų”. Balandžio 10 d. Hanoveris- Amsterdamas 411 km. Kelionė iš Hanoverio į Amsterdamą buvo ne tik ilga, bet ir varginanti: iš pradžių dangus tik gąsdino pilkais debesimis, bet artėjant prie Olandijos jie pavirto į rūką su lietumi. Bet tai jau buvo pavasarinis lietus. Olandai jau nėra taip pamišę dėl Velykų kaip vokiečiai- išnyko Velykų medžiai, o zuikučių visai nematyti. Ūkinikų laukai įdirbti, bet žmonių nesimato, be reikalo nevaikščioja šen-ten, o mieliau vaikšto su šiaurietiškom lazdom ar bėgioja ristele. Viešbutis Amsterdamo centre taip nustebino, kad ilgai krizenom- tokiam dar nemiegojom. Kambarys labiau primena vienutę kalėjime, o ne viešbučio numerį: dydis gal 3m. ir 2.5m, lova nugulėtu šonu, kriauklė, savamokslių “baldžių” staliukas 2 sprindžių pločio, virš jo išlenda vertikaliai pakabintas radiatorius, dar kelios lentynėlės, spintelė rūbams, kur telpa mano striukė ir keli nedideli daiktai (ja mažai naudojomės, nes sunku prieiti per lovą ir kėdę). Kai vienas iš mūsų kambaryje stovi, kitas turi sėdėti, kad nemaišytų stovinčiam. Tualetas (1.3x2) atskirai, reikia nulipti laiptais žemiau, ten pat dušas, bet nė už ką ten nesimaudysiu. Vienintelis viešbučio pliusas – pačiam centre. Na, ir kaina, žinoma, gal trigubai mažesnė. Raudonųjų žibintų kvartalą pasiekėm pėsčiomis per 10 min neskubėdami. Jokių skiriamųjų ženklų nėra, ne iš karto supratom, kad jau esam jame, tik kai pamatėm merginas, languose besistaipančias vienais apatiniais. Jos jaunos, gražios, figūros ledinės. Žiūrovų turistų pro šalį keliauja srautai, šeimos net su mažais vaikais, ne tokiais, kurie nieko nesupranta. Ko tėvai siekia? Parodyti seniausią profesiją? Kai kur vitrinų langai su užtrauktom užuolaidom- jau užimta. Neatrodo, kad toms merginoms nepatinka darbas, dėmesys, mėgavimasis demonstruojant dirbtines krūtis ir išpuoselėtas figūras. Jaučiausi kaip kūnų turguj. Amsterdamą, matyt, statė, projektavo ir jame gyvena lengvai apsirūkę žmonės: namai juokingai susiglaudę vienas prie kito, išsirikiavę palei kanalus, juokingai pasipuošę- net mažiausias, t.y. vieno lango siaurumo, namas užsidėjęs karūną. Bet juokingiausia, kad jie pasvirę- vienas į šoną, kitas atsilošęs atgal. Ir stovi tokie juokingai apgirtę. Orientuotis pagal namus, ar šiame kvartale jau buvai, ar tuo keliu grįžti į viešbutį, negalima- neįmanoma išskirti ko nors ypatingo, jie visi ypatingi. Kelią viešbučio link mokėmės pažinti pagal vitrinas, ir motociklus ant šaligatvių. Amsterdamas- dviratininkų miestas, mina kaip išprotėję, norint pereiti gatvę reikia saugotis, kad nenutrenktų, ir būtų teisūs. Bet jų dviračiai tai kledarai, lietuviui būtų ne ,,onoras’’ su tokiu girgždančiu, džeržgiančiu, nudremžtu važiuoti. Gal tai praktiškas (ar atsainus) požiūris: numetei, prirakinai, jei tau jo dar reikės, ir eik, kur tau reikia. O važiuoja tokiais vargetomis ir solidžiai kostiumuoti, ir panelės aukštakulniais bateliais, ir jaunimas džinsuotas, ir mamos bei tėčiai su vaikiukais. Kanalų Amsterdame kaip ir gatvių: ir sistema žiedinė panaši, ir eismas juose išnaudojamas maksimaliai, ir gyventi juose gaima, savo reikmėms pritaikius baržas ir stilingai sutvarkius su balkonėliais, terasomis. Kanalai išnaudojami turizmui: nusipirkai bilietą ir plauk 3 skirtingais maršrutais, tau pasakoja pakeliui apie miesto įžymiąsias vietas, gali išlipti prie svarbių muziejų (pavyzdžiui, Van Gogo), pasivaikščioti po parduotuves, aikštes, parkus, vėl grįžti ir sėsti į laivą, nesvarbu, kad kitą. Per dieną, aišku, daug neprivaikščiosi, bet pamatyti plaukdamas tikrai daug gali. Van Gogo muziejus vertas išlipti iš laivo, vertas stovėti eilėje prie bilietų. Balandžio 12d. Amsterdamas- Keukenhof- Winschoten 309 km. Keukenhofo gėlių parkas yra toks, kokį rodo atvirukuose ir sodininko žurnaluose: tulpių, narcizų, hiacintų laikai žydi juostomis, netikėtais deriniais ir raštais. Tik žurnalai neperduoda kvapų ir žydėjimo galios. Kai atvykome, Keukenhofo parke buvo pats tulpių ir narcizų žydėjimas. Nepakartojamai gražu: gėlės vingiuoja takeliais, pinasi , griežtai pasiskirsto formomis, dideli žiedai kontrastuoja su mažyčiais, spalvų jūra nuo grynų iki pereinamų, susiliejančių. Dauguma turistų, kaip ir mes , puola įamžinti save šio žmonių sukurto gamtos grožio fone, bet buvo ir verslo žmonių, ramiai užsirašinėjančių tulpių pavadinimus, apsirašinėjančių duomenis, buvo rimtų fotografų, besistengiančių užfiksuoti greit praeinantį, besikeičiantį žydėjimą. Mūsų Burbiškis – tai tulpių lysvės daržininko skoniu, tegul nesilygina su menininkais. Gėlių šventė Keukenhofo parke buvo gražiausia dovana gimtadienio proga man. Nors neturėjau nė vienos gėlės rankoje, jaučiausi gavusi visų pasaulio tulpių žydėjimą. Olandų malūnai (ir vokiečių) labia juokingi: jie dengti nendrėmis, todėl iš tolo atrodo lyg su tamsiais gauruotais kailiniais, turi maą malūnėlį, lyg malūnsparnio uodegėlę. Kadangi vietovės lygios, vėjui yra kur įsibėgėti. O vėjų jėgainių ten ištisos linijos. Olandai žemes atkovoja iš jūros, pila aukštus pylimus, bet žemę dar reikia dirbama padaryti, todėl visur pilna kanalų. Žmonės darbštūs, tvarkingi, ūkinikų namai rimti, santūrūs, aukštais stogais, iš po kurių nelabai patikliai žiūri langai (panašu į žemaičius). Velykas jie švenčia santūriai: Amsterdame išvis buvo retenybė pamatyti kokį Velykų simbolį, užtat sekso simbolių kiekvienoj suvenyrų krautuvėlėj. Toks jausmas, kad olandams nieko svarbiau už seksualumą nebėr – net vaikai gali tokius suvenyrus pirkti ir vienas kitam dovanoti. Laimė, kad Olandija nesibaigia Amsterdamu, nuvykę į nedidelį, bet labai jaukų Vinšoteno miestelį vėl išvydom įprastas vertybes: santūrumą, ramumą, darbštumą ir Velykų grožį. Žmonės labai draugiški, smalsūs: iš kur atvykom, ar buvom Keukenhofe, ką reiškia Danijos, Norvegijos ir Švedijos vėliavos ant mūsų motociklo, ar patiko Olandija? Prie maisto parduotuvės garbingo amžiaus vyras domėjosi, kiek arklio galių turi motociklas, žavėjosi mano šalmu, puoštu našlaitėmis, ir stebėjosi, kad iš taip toli motociklu atvažiavom. Kai reikėjo surasti užmiestyje viešbutį, užkalbinti vaikinai noriai aiškino kryptį, nors kalbėjo olandiškai, iš gestų viskas buvo aišku. Man labai malonu buvo pasivaikščioti po nedideles parduotuves – nusipirkau suknelių, megztinių už prieinamą kainą ir žinau, kad būsiu tokia viena. Balandžio 13d. Vinšotenas – Bremenas 154 km. Keliauti buvo malonu, švietė saulė, buvo šilta. Įsikūrę viešbutyje patraukėm į centrą, nes Alvydas tikėjosi nusipirkti sau rūbų- Lietuvoje tokių dydžių nėra arba jie turi kosmines kainas. Ir nenusivylė, sunku iš parduotuvės buvo iškrapštyti, prisipirko: pavasarinę striukę, dvi pašiltintas liemenes, džemperį, polo marškinėlius. Ir dar būtų pirkęs, bet ant motociklo nebetilptų. Kainos irgi normalios net verčiant iš eurų į litus. Lietuvoj tokia striukė kainuoja triskart brangiau. Kai jau buvom patenkinti pirkiniais ir lauktuvėmis, pasidžiaugėm labai gražiu senamiesčiu, žmonių pilna- savaitgalis. Krantinėje daug lauko alinių – girdyklų, ir mes alaus išgėrėm. Balandžio 14d. Bremenas – Kylis 268 km. Oras puikus, šilta, buvo malonu važiuoti, kol supratau, kad viešbutyje palikau mobilųjį telefoną. Nuotaika sugedo, grįžti buvo per toli, nervinausi mąstydama lietuviškai, kad gali nesąžiningai pasinaudoti mano telefonu, bet kartu ir abejojau, ar vokiečiai gali tokie būti. Pasirodo, tikrai be reikalo nervinausi- tvarkydami kambarį rado mano telefoną ir pažadėjo atsiųsti. Ne veltui Alvydui tas viešbučio vadybininkas juodaodis pasirodė labai šiltas žmogus. Ir lietuviai labai draugiški: prie kelto daug lietuvių “furistų”, jie džiaugiasi susitikę, susipažįsta su naujokais, padeda jiems registruotis, aiškintis problemas. Labai malonu tai stebėti. Belieka sulaukti kelto ir parplaukti namo. Oras man jau neberūpi. Kelionėje nuvažiavom 2027 km per Vokietiją, Olandiją. Pilta benzino-121,15 litro, vidurkis 100km.-6 litrai. Išlaidos: 1. Kelto bilietas-980 lt. 2. Viešbučiai-526 er. 3. Muziejai-509,35 er. 4. Maistas-203,78 er. 5. Benzinas-194,48 er.

Narys Keliautojas 1 aktyviausias šiose forumo temose:
  Narys Keliautojas 1 pradėjo šias forumo temas:
 

Nario Keliautojas 1 įkeltos nuotraukos fotoalbumuose:
 





P
A
T
K
P
Š
S
 
 
 
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
 


71.040.604
+22.361
VisoVakar
Nariai24.490+9
Temos4.653+2
Žinutės353.849+256
Komentarai100.193+27
Gyvadėžė678.090+799
Nuotraukos72.891+54
Video3.719+4
Motokatalogas4.174+17