Motomanų Diskusijos » civic anketa

 Motomanai.lt nario civic anketa

civic avataras Donatas J
Optimistas
2200cc *******

 Kontaktinė informacija
Gerbiame privatumą! Asmeniniai kontaktai matomi, tik nariams nuo 125cc
El. kontaktai:




Narys civic parašė 45304 komentarus puslapyje ir 104 žinutes forume (ieškoti visų nario civic žinučių)
 
Nario civic paskutinės žinutės forume (3 paskutinės):
 
  • 2015 Eurotrip - Albania - Kosovo
      Forumas Kelionės ir poilsis (2 atsakymai ir 1442 peržiūros) - Paskutinė žinutė Osis
    2015 Eurotrip - Albania - Kosovo
     
    2015.06.13 PreIntro Kelionės pradžia prasidėjo birželio 12 vakare, kai po darbų sėdome ant motociklo ir vykome tiesiai į Vištytį, kur palikome moto ir nukakome į Vilkaviškį. Šeštadienį ryte su didele chebrantų gauja nupėdinome per kaitrią dieną 40 km savom kojytėm iki Vištyčio, pas draugą į sodybą ir dar truputį patūsinome. Ryte kėlėmės labai anksti ir palikome visus bepučiančius į akį. Buvo suplanuota daugybė lankytinų taškų, deja ne visus juos pavyko aplankyti dėl nesuplanuotų įvykių. Aprašymas padarytas praėjus beveik pusantrų metų nuo pačios kelionės, tad smulkmenų liks nepaminėtų, bet jei atsiminimai po tiek laiko išlieka, reiškia jie tikrai padarė įspūdį. Taigis, jūsų malonumui penktadieninis skaitalas. Štai ir nuotraukos . Lenkija Reikėjo išvykti ir pasigauti pakeliui tris kitus draugus, kurie tuo metu buvo kažkur Lenkijoje. Kelionės pradžia prasidėjo nekaip - dar vykstant į Vištytį, buvo užsižiebusi kuro lemputė. Lenkijoje degalinę susirast irgi nesisekė, tad pagal Sygic šiaip taip atriedėjome. Bet pasirodo, kad ji sekmadienį neveikė, tad teko ant garų ieškoti kitos, kurią ir šiaip taip pasiekėm. Užsipylę kuro mynėm pagal duotas koordinates ieškoti draugų, tačiau atvykus į vietą jų ten nebuvo anei kvapo. Dar kartą pasitikrinome koordinates, buvome tiksliai ten, miško vidury, kur ir nurodyta. Šiaip taip susisiekėme su jais - pasirodo jie jau buvo kažkur toliau pakeliui. Sėdom ant moto ir mynėm tolyn. Šiaip taip netyčiomis juos suradome Lenkijos viduryje ir kelionę jau tesėme penkiese. Vakarėjant buvome kažkur pietuose. Reikėjo ieškoti nakvynės. Nutarėme, kad nakvosime palapinėse prie ežeriuko. Pasistatėme palapines miško pakrašty ir nuėjome prie ežero kranto dar pačilinti. Maudytis nesinorėjo, nes buvo gan vėsoka ir artinosi tolumoje dideli ir sunkūs audros debesys. Vėjas stiprėjo, debesys artėjo o mes ramiai žiūrėjome į tolį ir gurkšnojome alutį. Kai audra mus pasiekė, mynėme į palapines ir laukėme kito ryto. Ryte palėkėme iki Lidl, kur pasiėmėme kavos, bandelių ir skaniai papusryčiavę mynėme į gražų keliuką iš Best Biking Roads. Vaizdai buvo verti dėmesio. Važiavome per kalnus, kur buvo įspūdingi vaizdai - daugiausiai matėme aukštus medžius, buvo ūkanota diena, kai ant kelio sėdėjo debesys, oras po truputėlį vėso, nors traukėme į pietus. Buvome ties Lenkijos ir Slovakijos pasieniu į kurią įvažiuoti ketinome siauru ir neaiškiu keliuku. Tačiau mūsų kompanionai pabūgo dviratininkų kelio ir nutarė važiuoti atsakingai - automobiliniu keliu. Tad teko trumpam įvažiuoti į Čekiją. Kabinome tik mažytį kampelį ir tuoj pat įvažiavome į Slovakiją, kur papietavome kažko neaiškaus. Slovakija Šioje šalyje beveik visą laiką lijo lietus ir vienos kompanionės moto pradėjo rodyti kaprizus - nutarė, kad Suzuki yra ne laivas ir atsisakė plaukti keliu. Todėl mes numynėme ieškoti numatytos nakvynes Vengrijoje o kompanionus palikome tvarkyti motociklą. Vengrija Vėlai vakarop atvykome iki nakvynės vietos, kolegos kaip tik pranešė, kad moto tvarkoje ir jie netrukus mus pasieks. Atrodė, kad gyvenimas eina tik gražyn ir galėsime ištiesti kojas nupelnytam poilsiui. Bet ne, sodybos diedukas pasirodo nemokėjo nei rusiškai, nei angliškai, nei jokia kita mums žinoma kalba, tik savo vengriška, kuri visiškai į nieką nebuvo panaši. Tačiau mes gudrūs žmonės, pasinaudojome ženklų, piešinukų kalba ir google translate paslaugomis ir šiaip taip sutarėme visą reikalą. Tačiau diedukas nenorėjo imti eurų, tad kolegoms staigiai pranešėme, kad pasikeistų valiutos į vietinius pinigus. Įsikūrėme sodyboje, laukėme bendrakeleivių, tačiau jie pranešė, kad nakvos kažkur kitur viešbutyje. Buvo nebuvo, nutarėme susitikti kitądien popiet. Atsikėlę anksti ryte išvykome į Višegrado pilį, tačiau niekaip neradome privažiavimo prie jos, tad pafotkinome iš toli ir mynėme į rezervuotą Budapešto free walking tour. Šiaip taip spėjome laiku, kelias valandas pasivaikščiojome po miestą, sužinojome, kad miestai yra du - Buda ir Peštas, kad vengrų kalba kilusi iš Mongolų, todėl ji nepanaši į jokią Europos kalbą, pamatėme plaukiantį autobusą, apžiūrėjome puikią architektūrą, paskanavome bare vietinio maisto - įvairių mėsų kalno, kurį vos įveikiau ir pagurkšnojome Borsodi alaus, kuris labai patiko. Truputį pasibuvę mieste, staigiai mynėme prie Balatono, kur turėjome pasigauti savo kolegas. Ką sėkmingai ir pavyko įgyvendinti. Iš karto po to mynėme į dar vieną keliuką iš Best Biking roads, kuris Vengrijos mąstais gal ir buvo gražus, tačiau šiaip - nieko ypatingo. Vėliau kažkur stojome papietauti, kur valgėme kažką skanaus. Nakvynė buvo numatyta Kroatijos šiaurėje. Kroatija Į ją įvažiavome pro Letenye miestuką, tada sukome link Oporovec ir važiavome Jezero Dubrava pakrante, kol radome kempingo ženklą. Sustojome, pilna paruoštos vietos palapinėms, tačiau neradome nei gyvos dvasios, tad nutarėme, kad mums pasisekė ir gavome nakvynę nemokamai. Vieta buvo graži, švietė jonvabaliai, buvo tyku, tad ramiai suskanavome pasiimtą alutį ir baigę šnekas sulindome į palapines skaniai išsiparpti. Ryte atsikėlę bandėme lįsti ežeriukan, ale bet o tačiau pasirodo, kad jis buvo beveik visas išdžiuvęs ir buvo skirtas žuvų auginimui o ne maudynėms. Tačiau mes įlipome į tą purviną, dumblėtą ežeriuką, kur gaiviai nusimaudėme ir pajudėjome tolyn. Radome pirmą kavinę ant kažkokios sankryžos, mes turėjome barankų, jas sutaršėme su kavute ir važiavom tolyn. Prie akis laukė dar vienas best biking roads keliukas link Zagrebo. Šitas buvo stiprus, važiavome kalnų viršūnėmis, kelias staiga tapo vienpusis, tad buvo galima sukti rankeną drąsiai, bet kelias buvo truputį purvinas ir vaizdai neleido pernelyg greitai pro juos pralėkti - teko stoti ir fotografuoti. Pravingiavę visą keliuką mes su kolega sustojome laukti kitų dviejų baikerių, kurie vis kažko tai nepasirodė. Pradžioje šaipėmės, kad jie tokie lėti, kaip pensininkai, bet kai jie neatvyko dar kelias minutes, pradėjome jau truputį nerimauti. Pasėdėjome dar truputį ir kolega jau buvo supanikavęs važiuoti kalnų keliuku prieš eismą jų ieškoti, bet galų gale jie vistik pasirodė. Pasirodo kolegos labai norėjo pasidaryti daug selfiukų kalno viršūnėse. Nubraukę šaltą prakaitą pajudėjome tolyn į patį Zagrebą, kurį pravažiavome palengva pro pačią centrinę aikštę, tačiau niekur nestojome, nes free walking tour taip ir nebuvo atsakęs dėl susitikimo detalių. Tad mes pasukome link Bosnijos sienos. Važiavome žemynine Kroatijos dalimi, kur vaizdai buvo gražūs, tačiau kelias kartkartėmis vis suprastėdavo ir virsdavo į lengvą žvyrkeliuką. Kolegos pradėjo burbėti, bet kelias vis pasitaisydavo ir judėdavome sėkmingai tolyn. Norėdami numalšinti kolegų burbėjimą, stojome pavalgyti ir nutarėme, kad reikia ko nors pažįstamo mūsų skrandžiui. Tad suradę kavinukę sustojome užkąsti picų. Galvojome bus skanios, bet jos buvo nors ir ne itališkos, tačiau tikrai fantastiškos. Ramiai pasėdėjome, atgavome jėgas ir pajudėjome tolyn. Tačiau skanios picos nepakėlė pakankamai entuziazmo ir po eilinio trumpo prasto ruožo kolegoms kantrybė neišlaikė, nutarė, kad reikia suktis, nes niekur taip nenuvažiuosime ir šiaip jie norėjo prie jūros. Važiuoti atgal tuo pačiu keliu mums nepasirodė puiki mintis, tad šioje vietoje mūsų interesai išsiskyrė ir draugiškai palinkėję vieni kitiems sėkmės išsiskirstėme savais keliais. Važiavome link Bosnijos ir Hercegovinos sienos ir kuo labiau artėjome, tuo labiau matėsi karo pasekmės: pravažiavome pro daug mažų, vaiduokliškai tuščių kaimukų, su apleistais namais, kur atrodo lyg ir turėtų juose gyventi žmonės, tačiau visame kaime gyvena tik vienas diedukas be kojos ar sena bobutė, pusė namų be langų, durų, sušaudytomis ar nugriautomis, granatų suvarpytomis sienomis. Jaučiasi, kad žmonės arba bėgo, palikdami viską už savęs arba žuvo kare, taip ir nebaigę pradėtų statyti namų ir palikę viską likimo ir gamtos valiai. Gan niūrus vaizdelis. Gerai, kad greitai pasiekėme sieną. Bosnija ir Hercegovina Sustojome Novi Grad miestukyje, pasikeisti žemėlapius, nes tuometinė Sygic versija ties šia vieta ir baigėsi. Neringa puolė fotografuoti pasienio ženklą ir iš karto gavo rėkt, kad čia fotografuoti negalime. Oh well Iš karto pasijuto musulmoniškos kultūros apraiškos - pasirodė mečetės, kavinėse sėdėjo tik vyrai, moterų nerasta ir visi keistai stebėjo mus. Vienoje kavinukėje užsisakėme kavos ir siuntėmės žemėlapius. Beje, reikia paminėti, kad smėlyje virta kava, kuri kitaip dar vadinasi Bosnian kofee yra ypatingai skani ir stipri. Susiplanavome maršrutą ir judėjome tolyn. Po truputėlį pradėjo temti ir vaizdai buvo panašūs, kaip prieš tai Kroatijoje. Seni sovietiniai surūdiję traukiniai, pakelėse maži kaimukai su didelėmis mečetėmis, toks jausmas, lyg važiavome per sodus o ne miestus. Negana to, kažkur tokio sodo viduryje ir policininkai susistabdė, tiesa tik patikrino dokumentus ir paleido. Pasijautėme truputėlį lyg ir sekami. Apsipirkome parduotuvėje vakarui ir pradėjome klausinėti vietinių, kur būtų galima susirasti nakvynę. Visi pasirodė itin draugiški, sužinoję, kad mes iš Lietuvos, puolė vardinti mūsų krepšininkus. Tada vėliau visi pradėjo garsiai diskutuoti, kol galų gale nusprendė, kad mums reikia būtent į TĄ motelį. Aiškiai nupasakojo kelią, negana to autobuso vairuotojas mus dar nutarė palydėti su pilnu autobusu vaikų. Pasijutome pamaloninti. Atvykę į motelį susimokėjome, įsikūrėme ir apvaikščiojome apylinkes. Žinojome, kad toli eiti negalima, nes neduok Dieve užlipsime ant minos, kurių šioje šalyje netrūksta. Motelis / kazino buvo įdomus, moto pasistatėme tiesiai po kambario langais, jautėsi nemūsiškas interjeras, kuris buvo gan malonus. Ryte išjudėjome tolyn. Anksti kėlėm, buvo gražus oras, žydras dangus, saulutė jau kaitino, jautėsi, kad artėjome link pietų. Šypsenos platyn, rankena gilyn, varėme tolyn. Supratome, kad naujoji navigacija veda ne tik pagrindiniais keliais, kas yra labai blogi keliai motociklininkui, tad toliau stengėmės daugiau šios klaidos nebedaryti ir judėti tik greitkeliais. Taigi, artėjome prie pirmojo dienos tikslo, kas buvo Srebrnkik fortas. Jis buvo statytas 14 a pradžioje, stovėjo aukštai ant uolos krašto. Nerealu, įspūdinga. Nuo uolos krašto matėsi pusė Bosnijos, tad nenuostabu, kad jos niekada niekas nebuvo užėmęs. Įėjimas į šią pilį buvo tik vienu siauru mediniu tiltuku. Joje budėjo vienas prižiūrėtojas, kuris mums įeinant buvo kažkur dingęs, tad pilies griuvėsius apžiūrėjome nemokamai. Galų gale jis nutarė, kad mums jau laikas išeiti, tad mes taip ir padarėme. Toliau mynėme į Tuzlą, į Panonio dirbtinius druskos ežerus. Buvo šilta birželio diena, bet žmonių nei vieno, nes dar buvo ne sezono metas. Galvojome, kad taip ir neteks atgaivinti karštus kūnus vėsiame vandenyje, tačiau apsauginiai patikino, kad maudytis laisvai galime, jei nebijome sušalti. Mes patrukčiojome pečiais ir nėrėme į ežerą, kas buvo mūsų dienos atgaiva. Gerai atvėsinę kūnus toliau pasukome į siaurą gatvelę už kampo, kur radome mielą jaukų restoraniuką, kur suvalgėme taip pat po picą ir mielai pabendravę su baro senioku, bei pirmą kartą išgirdę mečetės kvietimą melstis, pajudėjome tolyn, link Sarajevo. Nors planas buvo judėti link Jajce krioklių, bet nuobodokas Bosnijos kraštovaizdis, kur reikėjo raityti ilgus kilometrus ir atsilikimas nuo grafiko mus paskatino trumpinti maršrutą. Sarajevą pasiekėme vakare, tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Hostelis, pasak navigacijos buvo už kampo, tačiau norėdami prisiparkuoti truputį arčiau susukome dar gerą dešimtį kilometrų. Šiaip taip jį radome, įsikūrėme ir šioje vietoje reikia truputį plačiau aprašyti šį mūsų būstelį. Tik atvykus sužinojome, kad prasidėjo ramadanas, tad hostelio šeimininkas negalėjo mūsų pasitikti, nes jam buvo vakarienės metas. Tad mus įleido jo draugas, europietiškos išvaizdos vyrukas, kuris mums visą šią situaciją ir nupasakojo. Kalbant apie patį viešbutuką, jis buvo įsikūrę siauroje centrinėje miesto gatvelėje. Įėjimas į kambarius buvo itin siauras, virtuvytė buvo ~2 x 1 metro dydžio, tualetas ir dušas - taip pat panašaus pločio. Mūsų kambarys buvo čiut didesnis - tilpo visa dvigulė lova ir net spintelė! Tačiau jis buvo itin tvarkingas ir jaukus - viskas ko reikia. Virš lovos buvo nedidukas langas, per kurį matėsi musulmoniškosios dalies senamiestis ir mečetės bokštas. Nusprendėme, kad naktis dar jauna, tad išbėgome į senamiestį. Pagaliau nusimetėme sunkias motociklininkų aprangas ir norėjom įlįsti į paprastus drabužius ir truputį pasipuošti, tačiau šioje vietoje supratau, kad nebeturiu laikrodžio. Kur jis galėjo dingti? Galbūt Panonio ežere o galbūt Sarajevo vagies kišenėje? Dabar jau niekas nebepasakys. Išėjome į miestą ir Neringa iš karto suprato, kad šortai nebuvo pats protingiausias pasirinkimas iš visų galimų. Sutikome gatvėje daug šeimų, kur moterys buvo su ilgomis čiadromis, o mūsų europietė vaikščiojo plikomis kojomis. Tačiau kad jau nieks nieko nesakė, tad nuėjome į vietinį restoraniuką, kur truputį pasėdėjome ir išėjome dar pasivaikščioti po miestą. Ilgai netempėme, nes ryte laukė suplanuotas free walking tour, kurio labai laukėme. Grįžę į savo jaukų kambariuką puolėme parpti, tačiau mūsų palaimingą miegą neilgai trukus nutraukė klyksmas iš mečetės bokšto. Laukė ilga naktis.. Šiaip taip ją prakentėjome ir ryte išėjome į suplanuotą turą. Mus pasitiko įdomios išvaizdos gidas, kuris buvo pusiau krikščionis, pusiau musulmonas, bet iš tiesų ateistas. Jis buvo labai išraiškingas, apie viską pasakojo su dideliu entuziazmu. Iš jo sklido didelis patriotiškumas ir jis labai norėjo, kad mes grįžę į savo šalį papasakotume visiems, kokia Bosnija yra graži. Šis turas turbūt buvo viena įspūdingiausių mūsų kelionės dalių, nes labai daug sužinojome apie šį miestą, kur kertasi Rytai ir Vakarai. Šiame mieste sugyvena daug kultūrų ir tikėjimų, matėme bažnyčių, mečečių, sinagogų ir net ortodoksų bažnyčių, pamatėme vietą ir išgirdome istoriją, kurioje prasidėjo pirmas pasaulinis karas, kuris buvo pradėtas Franzo Ferdinando nužudymu prie Šilerio delikatesų krautuvės prie lotynų tilto. Šiame mieste ne taip ir seniai vyko karas, kurio metu miestas buvo apšaudomas artilerija iš kalnų. Daug kur buvo raudonai pažymėtos vietos, kurios reiškė, kad toje vietoje nuo granatos žuvo bent trys žmonės. Apie Sarajevą dar verta paminėti, kad bokštuose visada būna du laikrodžiai, kurie rodo skirtingus laikus. Pasirodo visa tai skirta tam, kad suklaidinti velnią. Taip pat šiame mieste yra ilgiausiai veikiantis Europoje viešasis tualetas, kuriame sėkmingai apsiforminau. Taip pat centrinėje aikštėje pamatėme didelius gatvės šachmatus, kuriais visada, nepaisant atšiaurių oro sąlygų visuomet kas nors lošia. Tačiau ką jie lošdami kalba, gidas nutarė mums neversti. Baigę turą gidui padovanojome žalių devynerių buteliuką, kuriuo jis buvo maloniai nudžiugintas. Rekomenduojame apsilankyti šiame ture, jei kada nors būsite Sarajeve. Na o mes tesėme savo kelionę link Mostaro. Ar pamenate brangieji, kaip minėjome, kad šioje šalyje niekada neverta nuklysti nuo pagrindinio kelio? Tad mes ir vėl padarėme klaidą, norėdami sutrumpinti kelią link kito miesto ir pasukome į kelią, kuris žemėlapyje atrodė gan tiesus ir buvo tik ~30 km ilgio. Tačiau šiuos kilometrus mes važiavome 2 valandas su poilsio pertraukėle, nes buvo fiziškai itin varginantis. Kelias ėjo siauru kalnų keliuku, asfaltas baigėsi už šimto metrų ir liko vien tik nutrupėjęs žvyrkelis. Palyginimui galima būtų pasakyti, kad vaizdelis buvo kažkas panašaus į Death road Bolivijoje . Skirtumas galbūt tik tas, kad pas mus krante augo reti medžiai, kurie vargu ar būtų kažką pagelbėję nelaimės atveju. Vairuotojas buvo išpiltas šalto prakaito, tačiau keleivė entuziastingai žvalgėsi aplink ir viską linksmai fotografavo. Reikia paminėti, kad vairuotojas pamatė nuostabius aplinkos vaizdus tik vakare, kai peržiūrinėjo nuotraukas. Kelias vietomis buvo nugriuvęs. Vėliau įvažiavus į kalnynų gilumą matėsi vėl sušaudyti namai, piemens namelis ir atšiauri gamta Galiausiai pasiekėme Mostarą - miestą saugomą Unesco paveldo. Čia pavalgėm vietinio maisto, tada supratau, kad telefoną buvau palikęs ant motociklo, tačiau jį sėkmingai ten ir radau, kur palikęs. Nusipirkome suvenyrų, pasiilsėjome nuo streso, patirto čia važiuojant. Kveptelėję, viską apžiūrėję, nuvykome iki Blagaj krioklio. Artėjome link stataus kalno, kuriame nesimatė jokio krioklio, pradėjome galvoti, kad paklydome, tačiau atvykę iki pat skardžio krašto pamatėme gal metro dydžio platų kriokliuką. Tačiau įspūdingas buvo ne jis pats o tai, kad upė prasideda iš olos kalne. Sklandė kregždutės ir sunkūs balandžiai, buvo gražu. Vakarėjant atvykome į piligriminį miestą Medjugorą. Atvažiavome apie 9 h vakare, kaip tik užtaikėme ant mišių. Pamatėme ir pasak legendos verkiančią Marijos skulptūrą. To patikrinti negalėjome, nes ji buvo aptverta tvora ir gan toli. Vakarą užbaigėme iš vietinių susižinotame piligrimų kempingiuke. Kitą dieną atsikėlėme ir buvome nuprausti lengvai lynojančio lietučio. Atvykome iki Kravice krioklių, kurie buvo labai įspūdingi. Pranoko visus lūkesčius, po vakar matyto Blagaj krioklio. Daug trykštančio vandens iš aukštų ir siaurų kriokliukų. Daug žalumos ir purslų. Buvome pirmieji medituojantys turistai tą dieną. Gražu. Tada patraukėme link senovinio Počitelj miestelio, kuriame neradome nieko įspūdingo, tačiau išgėrėme skanios kavos. Na ir atėjo laikas traukti vėl link Kroatijos. Kroatija Įvažiuojant ant sienos sutikome savo kolegas, kurie buvo prieš tai šiltai pamirkę jūroje ir tęsė kelionę link Rumunijos. Dubrovnikas didelis ir gražus miestas, tačiau jautėsi didelis skirtumas, nei kad Bosnijoje. Tai buvo didžiulis turistynas, pilna žmonių, karšta ir nebuvo vietos niekur pasidėti motociklui, tad truputį pasivažinėję aplinkui traukėme lauk iš šio miesto link Juodkalnijos. Tačiau dama nutarė, kad pagaliau atėjo laikas papietauti prie jūros, tačiau neradome nieko tokio, tad suradome jaukią kavinukę prie kelio, kur skaniai papietavome, atsipūtėme nuo miesto šurmulio ir tesėme kelionę į Juodkalniją. Juodkalnija Į ją patekome iš Bosnijos, atvykę iš Trebinje - Nikšič keliuku, kuris taip pat buvo paminėtas Best Biking roads žemėlapiuose. Šis kelias buvo turbūt vienas įspūdingiausių gamtos atžvilgiu. Kilome į kalnus, oras staigiai vėso, debesys žemėjo ir atrodė jau ranka pasiekiami. Pasienis artėjo o kalnai darės vis juodesni, statesni ir įspūdingesni. Buvo tikrai gražu. Įvažiavę šalin neilgai trukus vėl pamatėme kolegas. Visi trys drebėjo iš šalčio. Taip, šalčio, nes nors ir buvo birželio pabaiga, bet orai visiškai nelepino. Apsikeitėme įspūdžiais, kas kur buvo, kas ką matė ir kolegos patraukė link Rumunijos o mes į šalies gilumą. Neilgai trukus sušalome į ožio ragą ir nutarėme ieškoti nakvynės, kurią neilgai trukus radome mielame etno kaimelyje. Mes buvome apgyvendinti mažyčiame jaukiame namelyje su ružava širdele. Apsirengę šilčiau, nuėjome į etno kavinę / barą, kur šeimininkas aprodė vietinio gėrimo rūsį, kuris buvo panašus į pastiprintą kompotą, kažkas susiję su medumi. Pabendravome su šeimininkais, jie padėjo mums paplanuoti kitą kelionės dieną. Taip ilgai pavakaroję pagaliau nulindome į savo jaukią gūžtelę. Ryte įkalėme kavos ir dailiais tuneliuotais keliais važiavome link Bobotov Kuk viršukalnės, kurią ketinome atakuoti iš Crno Jezero pusės. Kilome siauru keliuku į kalną, oras vėso, įlindome į debesį. Pakeliui visas kelias buvo nusėtas pūku kukuliais - avytėmis, vietomis atsirasdavo jau ir sniego. Sušalusi šturmanė nutarė pasišildyti dainuodama, nes visas kūnas buvo užstingęs. Privažiavę apytikslę vietą, kur turėjo būti viršūnė, neradome nieko panašaus į keliuką link jos. Kadangi oras nelepino ir buvome tam nepasiruošę, kelionės šioje vietoje nestabdėme o mynėme tolyn. Radę artimiausią užeigą, ten sustojome užkąsti kažko karšto ir atitirpinti užledėjusius kūnus. Sekantis tikslas buvo Taros kanjono tiltas, netoli Zabliak, pavadinimu Durdevica. Anksčiau nuo jo būdavo daromi bungee jumpingai, bet nutiko kažkoks nutikimas, dėl kurio valstybė nutarė uždrausti šią veiklą. Dabar galima tiesiog atlikti Zip line - per kanjoną nutiestu lynu persikelti į kitą upės pusę, kuri teliūskavo giliai giliai apačioje. Prieš maždaug dešimtį metų čia tebuvo viena kavinukė, dabar ten atsiradę daugybė krautuvių, viešbučių ir pan. turistinių dalykų. Bet vaizdeliai vistiek verti dėmesio. Sekantis punktas buvo Biogradska Gora nacionalinis parkas, kurį pasiekėme Taros kanjonu. Įvažiavimas motociklu kainavo kelis eurus. Šis parkas yra labai senas ir saugomas Unesco. Jame auga Europoje vieni aukščiausių medžių, kurių vidutinis aukštis yra ~60 metrų, kai Lietuvoje jų vidutinis aukštis yra ~30m. Jame buvo ežeriukas Biogradskag Jezera, aplink kurį galima apeiti per gerą valandą edukaciniu takeliu. Taip ir padarėme. Pojūtis toks, lyg būtum atsidūręs gūdžioje girioje, kaip iš pasakų. Pakeliui mus užpuolė kažkoks naglas kirstukas, bandė atimti sausainius, bet mes juos atkovojome. Toliau važiavome link Podgoricos, bet nusukome į E65 kelią, pro Moračos kanjoną. Statūs kalnai prie pat kelio, lygus ir vingiuotas asfaltas kaitino kraują, besibaigiantis benzinas kėlė adrenalino lygį, gerai, kad kelias ėjo pakalnėn, tai šiaip taip datraukėme iki artimiausios degalinės, kuri pasirodo buvo bemaž už 50 kilometrų. Podgoricą tiesiog pravažiavome, nes norėjome pamatyti dar šviesyje Cetinje vienuolyną. Deja, jis buvo uždarytas, bet pavyko truputėlį įkišti nosį vidun. Dienos galutinis taškas buvo numatytas pasaulio krašte - Lovcen parko aukščiausioje viršukalnėje. Deja ji jau buvo uždaryta, oras viršuje taip pat nelepino, tad pasileidome dešimt kilometrų žemyn, kur oras buvo šiltas, pasistatėme palapinę ir netyčia vidury niekur, kur net nebuvo ryšio atradome barą, kuris vis dar dirbo. Barmenai kažkodėl visai nenustebo išvydę su baikeriškai apsirengusius žmones vidury niekur vidury nakties, tad mes kultūringai pasisėdėjome ir nupėdinome į savo palapinę miegoti. Ankstų rytą, saulei vos tik pakilus, užkilome vėl šturmuoti viršukalnę, kur rytą vaizdai buvo išties gražūs - matėsi begaliniai toliai, horizonto išlinkis ir buvo gaivus kalnų oras. Ten buvo ir kavinukė, kuriai atsidarius įkalėme stiprios ir skanios kavos, besigrožėdami kalnų didybe ir toliais. Pradėjus rinktis pirmiesiems turistams mes toliau keliavome vingiuotu keliu link Kotoro, kur buvo daugybė sunumeruotų posūkių. Ten nesustojome ir patraukėme link Zagoros, kur vietoje radome kempingą, kuriame apsistojome porai dienų. Ši vieta mus domino dėl Blue Grotto - uolos kampe buvo išskalauta ola, kurios vidun galima atplaukti ir tam tikru dienos metu saulės spinduliai lūžta taip, jog viskas oloje nusidažo mėlyna spalva. Deja, mes atplaukėme ankstyvą rytą, nes to nežinojome. Bet buvo vistiek gražu. Kempingo savininkas sakė, kad jūra nelabai rami, tad siūlė neplaukti, ten toliau, bet mes buvome smalsūs ir iki olos vistiek daplaukėme. Iš jos išplaukdami supratome, kodėl savininkas patarė neplaukti - lygi jūros staiga susikuprojo, tad apsisukome ir nešėme kudašių. Kempingas yra kažkokiame užkampyje, kur viskas gražu, ramu, saulė glosto, yra viena mažytė savininkų kavinukė, kur jie duoda tik sumuštinių ir alaus - viskas, ko reikia vasarotojui. Visą dieną lepinomės saulėje ant uolų, netgi panardėme įsidrasinę. Vėliau prisėdome kavinukėje išlenkti po bokalą, savininkas pasirodė draugiškas ir plepus žmogus, pavaišino savo vietiniu vynuogių gėrimu Rake. Deja mano kūnas nesuprato šito malonumo, tad jos atsikračiau su dideliu spaudimu per gerklę. Ryte po plaukimo atvykome į Sveti Stefan, kur sukirtome ledų, šiaip taip atsigavau ir šiaušėme toliau į pietus. Miestelis ypatingas tuo, kad turi suformuotą miesto dalį, įsikūrusią pusiasalyje, kuri per potvynius tampa sala ir priešai seniau negalėdavo jų pasiekti. Sekantis punktas prieš įvažiuojant į Albaniją, buvo Stari Bar miesčiukas, kuris garsėja savo seno miesto griuvėsiais, kurie vis dar yra laikomi, kaip turistų traukos vieta. Bilietas tekainavo kelis eurus ir nors ir buvo žiauriai karšta, bet vaizdai buvo gražūs, dvelkė gilia senove. Rekomenduotinas punktas. Toliau kelias vedė link kitos šalies miesto Shkoder. Albanija Viskas iš karto pasikeitė, pasimatė šabakštynai, viskas aplink netvarkyta ir užgožta laukinės gamtos. Žmonės gyvena labai skurdžiai, vos tik sustojus iš niekur atsiranda vaikų, kurie prašė pinigų, tad teko nuo jų bėgti tolyn .Radę pirmą degalinę, joje ir sustojome išsikeisti pinigų. Nustebino tas, kad degalinės parduotuvė buvo praktiškai tuščia - visiškai kitaip, nei kitose Europos šalyse. Eismo sąlygos taip pat įspūdingos - kelių taisyklės ten neegzistuoja, visi važiuoja visiškai bet kaip, vienoje juostoje telpa dvi mašinos, šalia trys dviračiai ir avių banda, raudona nieko nereiškia, sustoti ir pasikalbėti vidury sankryžos taip pat priimtina, autostradoje ramiai cruisinant savo juostoje prieš eismą atvažiavo fūra ir t.t.. Taip pakeliui bebimbinėdami atvykome į Durees, kur gavome 4* viešbutį už berods 10 €. Vakare išėjome ten pasivaikščioti, kur mus užpuolė keli dėdulės, sėdintys ant kėdės gatvėėje kas 10 metrų su pluoštu pinigų rankoje - pasirodo tai buvo gatvinė valiutos keitykla. Apsiprekinome, susinešėme daiktus viešbutin ir taip ši diena pasibaigė. Viešbutukas buvo pie pat traukinio bėgių, už 200m nuo jūros. "Privačioje aikštelėje" buvo daug šiukšliadėžių ir patekti galėjo bet kas, bet moto liko nepaliestas. Naktis ramiai neprasidėjo, nes užpuolė gauja uodų, kuriuos Donatas kovingai nugalėjo ir tada jau parpėme saldžiai. Ryte po kavos išvykome į sostinę - Tiraną. Ten vėl sudalyvavome free walking tour. Gidas aprodė pagrindinius pastatus, gatves, bažnytėles. Buvo gražu, bet viskas dvelkė giliu komunizmu, nes viskas buvo pilka ir paprasta. Kas nustebino, tai kad Albanijoje dar iki šių dienų stovi bunkeriai, kurie buvo pastatyti apsiginti nuo būsimų priešų, kurie niekada taip ir neužpuolė. Taip pat gido paklausėme apie Albanijos eismą. Pasirodo, kad šalis sienas atidarė tik prieš 10 metų, tai tik nuo tada buvo leista vairuoti visiems, t.y. anksčiau vairuoti galėdavo tik vairuotojo specialybę turintys žmonės. Dabar vairuoti gali visi, tad dėl to toks chaosas keliuose ir vyksta, nes jie vis dar mokosi. Bet kas keisčiausia, kad tokios eismo sąlygos man labiau patiko, nei tos, kur aprašytos KET - važiuoji kur tau reikia, į nieką neatsimuši ir į tave tada niekas neatsimuš. Greičiai sąlyginai nedideli, lakstančių nėra miestuose, tad viskas atrodo kaip tvarkingas chaosas. Dėl to visur, beveik kiekvienoje sankryžoje stovi policininkai, bet tik dėl to, kad jie dar neturi kamerų. Albanijos nacionalinis automobilis yra Mercedesas, kurių čia yra turbūt virš 50 %, ir rasti galima bet kokio senumo Mercedesus. Šio automobilio tokį išpopuliarėjimą lėmė tai, kad automobilis buvo patvarus baisiems keliams ir gali misti bet kokios kokybės benzinu. Nors šiais laikais keliai jau gan sutvarkyti ir benzinas gan padorus, nors čia užsipylus kuro jis kažkaip itin greitai baigdavosi. Sekančią dieną praleidome Durees, bet buvo pakankamai apsiniaukę, tad nesimaudėme. Visas miestelis pastatytas išilgai pakrantės. Iš pirmo žvilgsnio viskas gražu, bet pažiūrėjus atidžiau matosi didelis kontrastas - vienas pastatas isčiustintas, dailus o šalia jo stovi visiškai nuskuręs ar net apleistas. Laidų makaronai irgi kelia žavesį - tiesiami artimiausiu keliu, ten kur reikia, tad buvo keista, kaip jie išvis gali taip veikti ir ko nors neužtrumpinti. Bevaikščiodami pakrante pastebėjome, kad kažko žmonės būriuojasi vienoje vietoje ir kažką entuziastingai pasakoja. Priėję pamatėme, kad jie rado didžiulį jūros vėžlį. Matėsi, kad vietiniai energingai aiškinasi, ką reikia daryti, bet tada atėjo senolis, užsidėjo vėžlį ant dviračio ir išvažiavo. Tikėkimės, kad vėžlį nuvežė ir paleido, bet ne į puodą. Sekančios dienos tikslas buvo įkišti nosį į Kosovą ir iš jo išvažiuoti tą pačią dieną, nes buvo neaiški šalies situacija. Į šalį kelias vedė šalia upės vagos, kuri buvo jau beveik visai išdžiuvusi. Kosovas Pasienyje iškilo problemų, nes pasirodo negaliojo draudimas, tad teko nusipirkti vietoje už berods ~20€. Tai mūsų nesustabdė ir sėkmingai įvažiavome vidun. Mano tikslas buvo įsigyti Kosovo lipduką, bet jo pirmoje degalinėje neradome. Tačiau ten nustebino degalinės darbuotojas, kuris buvo labai draugiškas ir sužinojęs iš kur mes esame, mums viską papasakojo apie Lietuvos istoriją. Sakė, kad mes juos turime suprasti, nes mes kažkada atsiskyrėme nuo Rusijos ir jie dabar daro tą patį nuo Serbijos. Mes pritariamai palinksėjome galva ir nuvažiavome toliau ieškoti lipdukų. Sustojome auto dalių parduotuvėje, kur pardavėjas mums džiugiai tiesiog atidavė juos nemokamai ir jam labai patiko, kad mes domimės šia šalimi. Sustojome Prizren miestukyje pavalgyti, pavaikščioti po miestą, nes viskas atrodė saugiai. Tiesa, vaikai taip pat ubagaudami kabinėjosi, bet šiaip viskas buvo paruošta turistams, pilna vietų, kur galima paturistauti, daug kas yra anglų kalba. Kavinės padavėjai stovi lauke ir vaiko vaikus, kad jie netrikdytų turistų, kas mums davė ramybės. Prisipirkome daug suvenyrų ir skanėstų vietinėje parduotuvėje ir pajudėjome toliau link dailaus kelio. Toliau važiavome per Sharr kalnus link Makedonijos. Vaizdai buvo gražūs, kelias lygus - tikras pasimėgavimas baikeriams. Bevažiuojant šiuo keliu netyčia įjungiau signalizaciją ir jai įsijungus užgeso motoras ir daugiau nebesikūrė. Pasirodo buvo nusprogęs vienas saugiklis, kurį gan greit pakeičiau. Daugiau niekur nestojome, nes nenorėjome čia nakvoti. Tiesa, reikia paminėti, kad kuro kainos maloniai džiugino ir visa kita buvo gan nebrangu. Šalis pasirodė gan saugi ir įdomi, būtų smagu vėl čia kada nors grįžti. Makedonija Į šią šalį įvažiavome tik tam, kad patektume į Serbiją, nes tiesiogiai to padaryti iš Kosovo neįmanoma. Čia taip pat niekur nestojome, nes URM rašė, kad tuo metu Makedonijos šiaurę geriau pravažiuoti dienos metu pagrindiniais keliais, nes vyksta kažkokie neramumai. Matėme tankų su trupučiu karinės amunicijos, bet viskas praėjo sklandžiai ir saugiai kirtome Serbijos sieną. Serbija Jau vakarėjant susiradome kempingą, kur mus pasitiko didelis ir storas, meškino išvaizdos dėdė Miko. Nežinia dėl ko, bet jis labai domėjosi iš kurios pusės įvažiavome į Serbiją. Pasistatėme palapinę prie rožių krūmo, apėjome visą kempingą, kuris nustebino tuo, kad jis nepanašėjo į kitus erdvės buvo nedaug, bet buvo du baseinai, kavinė ir žolės plotelis palapinėms. Šalia apsistojo kita baikerių pora. Nuo šio kempingo buvo telikę tik dvi atostogų dienos, tad teko keltis anksti ryte ir išvažiuot. Prieš tai dar ketinome aplankyti urvus pakeliui. Atvykome anksti ryte, tad teko dar valandą palaukti, kol jie atsidarys. Buvome pirmieji lankytojai, tad gavome asmeninę gidę. Urvai buvo įdomūs, turas truko apie valandą laiko. Po to tikslas suko link gimtinės, tik prieš tai ketinome apsistoti Vengrijoje, Tokaji miestelyje, kuris garsėja savo vynu. Atvykome jau vakarėjant, tad apsiprekinome vyno lauktuvėms ir vakarui ir pajudėjome tolyn. Miestukas tikrai gražus, pritaikytas turistams, tik kad laikas jau mus spaudė, tad judėjome tolyn. Kelionės reziume Vengrijoje patiko sostinė, kuri gan įdomi, savita kultūra, kalba, kuri kilusi iš Mongolijos, tad visiškai nepanaši į jokią kitą Europos kalbą. Pinigai irgi kitokie, tad tenka konvertuoti, ką nors perkant. Na ir Tokaji miestukui galbūt truputį pritrūko laiko, nes ten jau skubėjome grįžti. Nedidelė, bet gan graži ir tvarkinga šalis, kurią dauguma praleidžia, nes skuba į pietus. Kroatijoje labai patiko ne tos popsovos vietos, bet labiau pati žemyninė dalis, ypatingai artėjant prie Bosnijos sienos, nes ten matėsi nenuturistintos ir karo vis dar išvargintos vietos. Na ir Adrijos pakrantės kelias aišku baikerių svajonė. Bosnija - labai patiko jų taip vadinama turkiška kava. Labiausiai patiko pietinė pusė. Taip pat Sarajevas yra turbūt vienas įdomiausių Europos miestų, kur susipina senovė su šiais laikais, rytai su vakarais, krikščionybė su musulmonais ir šiaip ten yra įvairių tautų katilas. Šioje šalyje tikrai saugu keliauti. Tik patartina iš anksto susiplanuoti maršrutą, nes šalis nustebina savo dydžiu, atstumai tolimi. Juodkalnijoje turbūt labiausiai patiko savo kalnais, kelias iš Dubrovniko buvo įspūdingas. Ši šalis dar nėra visiškai nupopsinta turistų, bet po keleto metų ten gali pavirsti į Ispanijos kurortus. Taip pat patiko Biogradska gora parkas, kur buvo didžiulė giria. Taip pat ten turėtų būti gražu Blue grotto oloje, tik ten reikia nutaikyti laiką, kad būtų pietų metu ir jūra rami, tad čia gali būti sudėtingiau suplanuoti Albanija stebina savo Mersedesais, komunizmo dvasia, eismo sąlygomis ir skurdu. Taip pat nespėjome privažiuoti ir į pietinę šalies dalį, kuri gražesnė, nei pietinė. Kosovas. Saugesnė šalis, nei kalba per žinias. Keliauti ten visiškai gera, žmonės itin draugiški, nors dar yra skurdžiai gyvenančių žmonių, bet jaučiasi, kaip šalis stojasi ant kojų ir viską pritaiko turizmui. Norėtųsi grįžti į Sarajevą, Juodkalniją, bei man patiko Albanija, norisi pamatyti pietus. Taip pat chebra, keliaukit vienodo tipo baikais - jei britvos, tai britvos, jei touringai, tai geriau britvų sykiu neimti Arba bent jau požiūris į kelionę turi būti atitinkamas.
    ---
    La vida es un milagro increible!
  • Woodstock + Venecija + Juodkalnija + Graikija + Rumunija
      Forumas Kelionės ir poilsis (45 atsakymai ir 9341 peržiūros) - Paskutinė žinutė marco 2010
    Mano kompanjono sukurtas menas: https://www.youtube.com/watch?v=ChaHfBlDP6A&feature=youtu.be
    ---
    La vida es un milagro increible!
  • Parduodamo motociklo skelbimas-patarkite
      Forumas Klausimai / Pradedantiesiems (886 atsakymai ir 322266 peržiūros) - Paskutinė žinutė Myndoza
    Nebūtinai. Draugelis nusipirko SV650s su variklio defektu, nebuvo 6 bėgio, važinėjo, kol visai užkalė, išardėm, sudėjom, sulaužėm begalę varžtų ir tepalo prapylėm ir dar velniaižin, ką pridirbom ir po mėnesio išlėkėm į 7000 km kelionę aplink Europą ir sėkmingai apvažiavom. Neskaičiavom, kiek ten tie varžtai su tarpinėm ir pan. dalykais kainavo, bet spėju, kad tikrai mažiau, nei kitas toks pats sv
    ---
    La vida es un milagro increible!

Narys civic aktyviausias šiose forumo temose (3 paskutinės):
  Narys civic pradėjo šias forumo temas:
 

Narys civic pažymėtas nuotraukose (8 atsitiktinės):



Nario civic įkeltos nuotraukos:


Nario civic įkeltos nuotraukos fotoalbumuose:
 





P
A
T
K
P
Š
S
 
 
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
 
 


71.040.604
+22.361
VisoVakar
Nariai24.490+9
Temos4.653+2
Žinutės353.849+256
Komentarai100.193+27
Gyvadėžė678.090+799
Nuotraukos72.891+54
Video3.719+4
Motokatalogas4.174+17