Motomanų Diskusijos » Kelionės ir poilsis » Enduro motociklu kelionė aplink Lietuvą

Enduro motociklu kelionė aplink Lietuvą

2005 07 01
Vilnius

Ka gi, šį kartą, karštą penktadienio vidurdienį, susirinkome Rotušės aikštėje, Lietuvos širdyje... Ir tai buvo tie aštuoni pramuštgalviai, kurie panoro pakartoti pernai metais įvykdytą “ledlaužišką“ Enduro motociklų žygį APLINK LIETUVĄ. Kadangi jau po pirmo, kupino neišdildomų įspūdžių, Lietuvėlės apvažiavimo ši kelionė vienareikšmiškai tapo „tradicine ir kasmetine“ per amžius..... .

1200 val. startuojam ir plentu pajudam link Medininkų pilies, istorinio paminklo, esančio šalia Baltarusijos pasienio. Atkakę į simbolinę starto ir finišo vietą, išklausom Enduro klubo Prezidento sveikinamąją kalbą, palinkime vieni kitiems gero kelio, ištvermės ir kad technika atlaikytų.

Aplink LT žadam apvažiuoti prieš laikrodžio rodyklę, kiek įmanoma arčiau pasienio ribos.

Atkarpa nuo Medininkų driekėsi maloniu žvyru, kažkiek miško keliu. Pirmas sustojimas – garsusis Buivydžių „beždžionių“ tiltas per Nerį. Vietinės močiutės, pamačiusios mūsų ketinimus važiuoti per šį tiltą motociklais, iš pradžių neteko amo, o susivokusios pradėjo burnoti - „vy že nam polamajete vsio, kto čenit budet..?!?! Nuramintos bobutės pasuko savo keliais, o mes pradėjom kelti motociklus po vieną ant tiltuko ir riedėti į priekį. Čia prasidėjo pirmieji „tiuningo“ elementai – užkliuvęs už metalinių tilto konstrukcijų, tiksliau neįsitekęs per plotį pakrautas Lino motociklas, paliko ketvirtadalį „čemodano“. Iš principo įveikti tiltuką šiais metais buvo kur kas lengviau, nes jis buvo sausas, o ir takai praminti. Persikėlėm visi sėkmingai, daugiau ar mažiau išpilti įtampos prakaito. Judam toliau Švenčionių, Adutiškio, Didžiasalio link. Kelias ilgainiui tampa vis „linksmesnis“ – prasideda drėgnos zonos, gana nemažos balos, kai kurias iš jų įmanoma apvažiuoti, deja į kai kurias tenka nardinti motociklus. Vienoje iš tokių, kur gal būt reikėjo „eiti“ tiesiai, Tomas, bandydamas apvažiuoti balą slidžiu jos kraštu, atlieka lengvą purvo „tiuningą“ motociklo šonams. Numynę apie pusantro šimtelio stojam pasipildyti degalų, suvalgyti ledų ir vėl į priekį. Tempas pakankamai didelis, žvyrais smagu pačiuožinėti, „nuplėšinėti“ galinį ratą, šokinėti per duobes. Viename iš staigių posūkių „pauogauti“ į krūmus sugalvoja Evaldo Yamaha, tačiau patyręs Lietuvos „apvažiuotojas“ išsilaiko balne. Ilgainiui dienelė ritasi vakarop, o tuo tarpu įveikti turim dar nemažą gabaliuką kelio. Ignalinos apylinkėse į kompaniją jungiasi dar vienas motociklas. Minam devyniese. Skrandis pradeda reikalauti ko nors valgomo – intensyvus pasiruošimas kelionei, prisiminimas būtiniausių daiktų paskutinę minutę turbūt ne vienam iš mūsų atėmė galimybę papusryčiauti. Žinom, kad prie Zarasų, Nadūnų kaime, mūsų lakia vakarienė, alus ir nakvynė. Važiuoji tik tos minties ir palaikomas. Tačiau vietiniams takeliams tai nė motais ir visai neblogas pievų keliukas virsta giliomis provėžomis į akmenį sukietėjusiame molyje. Šiame „smagiame“ pravažiavime tiuninamos Lino motociklo plastmasės. Priverstinis sustojimas. Mini remontas. Fotografuojam gražų saulėlydį pievose. Temstant pasiekiame nakvynės vietą. Tokio skanaus ir uždirbto „šašlo“ senai nebuvo tekę valgyti. Alaus skonio nupasakoti ne įmanoma! Pirma diena baigėsi, įveikti pirmieji 350 Km. . Lūžekas………
Antra diena. Keliamės anksti, ruošiam baikus. Planas labai drąsus – pralėkti visą Lietuvos Latvijos pasienį iki pat Baltijos jūros, kas būtų apie 550 km. Mums labai „pasisekė“, kad gidu pabuvo vietinis jaunuolis, kurio darbas susijęs su pasienio apsauga. Tad visi vietiniai keliukai buvo jo stichija. „Bėda“ buvo tik tame, kad šio, iš pažiūros ramaus vaikino, motociklas absoliučiai neatitiko Enduro reikalavimų. Tai buvo JAWA ir tikrai ne naujausio modelio. O šio bolido padangos...... na, kaip ir pridera tikram supersportui - slikai (plikut plikutėlės). Ką gi, yra taip, kaip yra – važiuojam.... ir mes važiavom... oi joi joi, kaip mes V A Ž I A V O M...!!!!! Tiesa, važiavom ne visi – Alberto KTM’as užsiožiavo ir nusprendė nebeužsikurti. Deja, Albertas pasiliko laukti transporto iš Vilniaus. Tai va, matacyyyklas JAWA rovė palei pat pasienį, miško takeliais. Kalnas, pakalnė, duobė, tramplynas, bala, žolė, staigus posūkis ir vėl bala, suplaktas molis pasidengęs rasos sluoksniu (ledas praktiškai), vėl posūkis.... Virto ąžuolai, byrėjo Edo Tenerės „atliekamos“ plastmasės, nelaikė net Metzeler Karoo padangos, „atsirubylino GPS‘ai“, enduristai braukė sūrų prakaitą, demonstravo visas įmanomas važiavimo technikas, taikė teorines žinias ir praktinius įgūdžius, rūkė... Deja – „Javonsas“ buvo nepavejamas.
Po šios atkarpos visi draugiškai ir galutinai „prabudome“ ir diena prasidėjo. Galbūt dauguma iš mūsų, dar kartą atrado tiesą, kad ne mašinose ir ne gumose esmė – esmė musyse!!! Viskas priklauso nuo žmogaus. Likusi diena, deja, nebuvo tokia įspūdinga, kaip jos pradžia. Didžiąją kelio dalį sudarė tiesūs žvyrkeliai, ir visai nedaug įdomesnių atkarpų.
Važiavimas žvyru savotiškas dalykas. Smagu, kai pučia stiprus šoninis vėjas ir nuneša priekyje važiuojančių motociklų keliamas dulkes. Jei vėjas (kelias) pasisuka neteisinga kryptimi, atsimuši į dulkių sieną. Belieka arba stipriai atsilikti, išsibarstyti kelyje dideliais atstumais, arba lėkti „na ura“ akis išvertus stengiantis įžiūrėti bent kelio kontūrus. Buvo momentų, kai taip beveik aklai minant apie šimtelį, staiga iš dulkių išnyra 90 laipsnių posūkis, kaip sakė Egidijus, tada tampi neblogu pianistu ir rankų bei kojų pirštukai tiesiog išranda ABS sistemą žmonijai iš naujo. Fenomenalus dalykas nutiko Liutauro Sūzo duslintuvui – jis tiesiog nulūžo vidurį lygaus vamzdžio lyg kampine mašinėle būtų nupjautas.. remonto medžiagos buvo, tuščia alaus skardinė ir keturios sąvaržos – sūzas atrodė beveik, kaip naujas.
Aplankėm Stelmužės ąžuolą, radom laukuose seną malūną, namą apkaltą aliuminiais puodais, bliūdais ir lėkštėm, privažiavom keliuką į Latviją, kur net nekvepėjo pasieniečiais, galėjai tiesiog imti ir įvažiuoti į Latviskaja TSRS, po to netrukdomas grįžti į Litovskaja.. ką mes ir padarėm.. po pora kartų... . Dar viena smulkmena: Biržuose (Joniškį) vos radom kur pavalgyti, o ten kur radom sugaišom virš valandos, o tai, ką valgėm, buvo kažkokie nago dydžio sudžiuvę degėsiai (nors vadinosi - apkepintais koldūnais), o bet tačiau kadangi ryte stiprinomės tik arbata/kava su sausainiais, tai ir šis maistas nuvėjo kaip sklepan drabnukė, juolab, kad laikrodis mušė ketvirtą valandą po pietų. Ilgainiui tapo aišku, kad pajūrio tądien mums nepasiekti ir nakvynę susiradom Mažeikiuose. Tai buvo viešbutukas su veikiančia kavine! Vat čia tai jau mes ir pavalgėm ir atsigėrėm kas kiek norėjo. O svarbiausia – nusiprausėm duše po pusantros dienos prakaito ir dulkių.
Trečia diena. Natūraliai anksti NEatsikeliam. Šios dienos mintis yra nuvažiuoti iki Klaipėdos, persikelti į Kuršių Neriją, ten įsikurti stovyklą ir pailsėti prie jūros. Sekmadienis kaip ne kaip. Kelias panašus į vakarykštį, tačiau kažkur už Skuodo, bandydami prasimušti iki Būtingės, įlendam į ganėtinai tankius lapuočių brūzgynus, o kelio danga tai tiesiog šviežiai išarta miško proskyna. Aišku visi stojasi ant motociklų pakojų ir imasi darbo. Linksmiausia tai, kad kelias veda ten, kur nori jis – staigus posūkis į dešinę, du trys šimtai metrų - 90 laipsnių posūkis į kairę, vėl puskilometris ir viskas kartojasi iš naujo. Toks įspūdis, kad kelias šaiposi iš mūsų. Neatlaikęs šių “patyčių” Dominatorius meta savo raiderį per vairą.. prasisukusi šakė, priekinis posūkio žibintas dedamas į kišenę, nubarstomas smėlis... minam toliau. Prisikasam iki Būtingės, kertam ženklą „Įvažiavimas draudžiamas“ ir pasiparkavę kopose patraukiam prie taip lauktos jūros. Nusprendžiam, kad maudomės čia, kur stovim, ir važiuojam į Šventąją papietauti (papusryčiauti) švarūs ir kvepiantys Baltijos banga. Labai skaniai pavalgom Šventosios kavinukėje, kas po vieną, kas po pora „Švyturio“. Praeiviai apžiūrinėja šalia kaboko sustatytą mūsų „kovinę techniką“ matyt nesuvokdami, kaip taip galima „apš....“ motociklus.... . Pajudam link Klaipėdos. Keliamės į Kuršių Neriją, Lietuvos perlą. Kelte mojuojam merginom, pokštaujam, nuotaikos superinės. Nusileidus kelto priekiniam bortui ir visiems pajudėjus, pokštelna Tomo Dominatoriaus sankabos trosas. Iš kelto tenka išsistumti. Pirmas rimtesnis technikos gedimas. Minam iki Nidos. Nerija Dieviškai graži. Nidoje pirmoji per tris dienas „žalioji stotelė“. Susitarėm – jie tik dviese, mes aštuoni.... . Nidoje apsistojame kempinge. Dviračio stabdžių troselis auksarankio Valiaus ir visos palaikymo komandos dėka virsta sankabos trosu Dominatoriui. Perkam rūkytos žuvies, „Trejų Devynerių“, „Auksinės“, „Švyturio“ – švenčiam sekmadienį ir sankabos gimimą. „Beprotiškai protingų“ anekdotų ir „fantastiškai fantastiškos“ nuotaikos vakarėlis. Veiksmas nutrūksta tik apie penktą ryto..... .
Ketvirta diena. Pajudam iš Nidos truputi pramiegoję.... . Stabtelnam Klaipėdos „Senukuose“, papildom techninį bagažą ir šiek tiek skrandžius. Dumiam Kuršmarių pakrante pro Dreverną, Kintus, labai smagus siauras miško žvyriukas dar drėgnas iš po nakties – no dust. Sustojimas Ventės rage. Iš čia, aplenkdami Rusnės salą, lekiam gan pavojingais puriais žvyrais – daug dulkių, traktoriai išvažiavę į kelius. Atsikasam iki Panemunės, iš čia neriam į pievas. Šiek tiek „pjaunam grybo“, pasivažinėjam po šviežiai susodintą medelyną (vandalai), pievos tęsiasi. Laikinai pametam „filmatorių Evaldą“. Iš dešinės mus lydi Nemunas. Viename tokiame įlindime i nendrynus pakrantėje užtinkam ne visai apsirengusias merginas, besišildančias ant saulutės, kaip vėliau išmąstė Edas – jos turėjo labai įsižeisti, kad mes taip kiauliškai apsukę aplink jas net nestabtelėjom. Pievose važiavimas gan sudėtingas, per aukštą žolę sunku įžiūrėti kokia padėtis po ratais, tiesiog stebi priešais važiuojančio moto viražus, stengiesi išvengti jo klaidų ir nepadaryti savų. Kažkas iš vyrų griūna. Privažiuojam Rambyno kalną, aišku Enduro nebūtų Enduro („tiesiausias kelias į tikslą“), jei į tą „kalniuką“ neįvažiuotumėm... Su nuotykiais (Valius demonstruoja akrobatikos perliukus, kai kuriuos tenka užstumti..), bet visgi kalną „paimam“. Grožimės apylinkėmis iš viršaus, tepam „lenciūgus“, ilsimės ir į priekį.
Nemuną kertam Jurbarke. Slavikai, Kudirkos Naumiestis, Kybartai... tiesa, pakeliui prie mūsų vėl prisijungia Albertas susitvarkęs savo KTM‘ą ir visi draugoviškai atsikasam iki Vištyčio. Čia iš Lino „vairą“ perima Edas - vietinių kraštų vilkas. Važiuojam miškais, labai kalnuotomis vietovėmis. Privažiuojam Edo sodybą, o čia.... !!! padengtas stalas, kupinos lėkštės šviežiai išrūkytos seliavos ir „Švyturys“. Savaime suprantama, mes nuo „Senukų“ Klaipėdoje, kur suvalgėm po sumuštinį, daugiau nieko ir nekramtėm (išskyrus šokoladukus). Kaip jau galite pastebėti, važiuoti pusbadžiu šioje kelionėje buvo norma. Oi.. kaip mes kirtom seliavas, o kaip alutis ėjo...... .
Po šio „perekūro“ prasidėjo dienos linksmybės – pievų takeliais užkilus į ganėtinai statų kalną, nuo kurio matėsi tikriausiai visas Vištyčio ežeras, paaiškėjo, kad pradurta Egidijaus „Kavos“ padanga. Avarinis balionėlis nepagelbėjo – matyt skylė didelė. Teko „kavakakiui“ turėti reikalų su Dainiumi, kuris yra negailestingas visom prakiurusiom padangom. Dainius su Egidijum pasiliko keisti kameros, o likusi komanda pajudėjo į priekį. Pasiekėme pasienio postą, kur mūsų jau laukė pažystami pasieniečiai (švogerių kraštas gi... ). Patikrino pasus, leidimus, kuriuos išsirašėm ..... ...... ...... užkardoje. Pasieniečiai, atrakinę vartus, įleido mus į pasienio zoną. Džipukas palydėjo iki tos vietos, kur susikerta trijų valstybių - Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos sienos. Įdomi vieta. Tada grįžome prie apsaugos vartų (šiaip visą šią zoną juosė spygliuota tvora). Tačiau šį kartą džipukas išvažiavęs užrakino vartus, o mes likome anapus spygliuotos vielos tvoros. Tai buvo kažkas panašaus į neutralią zoną. Iš dešinės tvora, iš kairės suarta saugumo juosta, kur kojos geriau nestatyti... Pasieniečiai įspėjo, kad sutikti galim tik patruliuojantį džipą, o šiaip kelias mūsų. Čia mes ir atsukom rankenas, čia tai buvo vienas iš įsimintiniausių pravažiavimų. Kelio danga – suplaktas žvyras, praktiškai be duobių, posūkiai, kalnas, pakalnė.... mynėm, kaip už Tėvynę!! Dar vaizdai kokie: už nugaros besileidžianti saulė, vakaro žaros spalvos... Fantastika. Šiame kelyje mus sugebėjo pasivyti Dainius su Egidijum, pastarųjų pasieniečiai neįspėjo dėl džipų, tai šie laimės kūdikiai mynė „na vsie sto...“. Ir tęsėsi šis smagumas iki Kalvarijų pasienio posto. Kalvarijose kompaniją palieka Edas, pasuka link namų, gaila. Jau buvo pradėję temti, o mums reikėjo pasiekti Leipalingį, nakvynės vietą. Į vietą prisistatėm apie puse dvylikos vakaro (nakties), o ten... laukė, bet iš tiesų laukė, nerealaus skonio (beprotiškai beprotiško skonio) kepsniai, daaaaug alaus ir paklotos LOVOS!! Visa tai suruošusi mums buvo Lino šeima.
Penkta diena. Pasak pernai važiavusiųjų – turėtų būti pati linksmiausia. Ir tikrai liūdna nebuvo.... Skani kava iš ryto, pusryčiai (matyt pirmą kartą šioje kelionėje), sukinėjamės apie motus, tepam grandines, Evaldas keičia grandinę nauja, papildom motorus tepalais – tokiu režimu važiuojant tepaliukas smagiai „garuoja“ iš motoro – kai kas per šią kelionę supylė tris litrus tepalo. Pajudam link Druskininkų. Toliau važiuojam pėsčiųjų takeliu palei Raigardo slėnį. Prasideda miško keliai, superiniai „greičio ruožai“ - smėliukas, gana lengvi posūkiai ir geras greitis. Važiuojam šalia pasienio zonos, medžiai apklijuoti įspėjamaisiais ženklais. Pasieniečiai nesutiko mūsų įleisti į vieną iš tokių keliukų, tačiau pavažiavę puskilometrį keliu šovėm per miško samanas ir vis tiek įsimušėm į mums reikiamą keliuką. Čia tai buvo pravažiavimas – miško proskyna, kelias tiesus, bet nerealiai kalvotas, bet ne šiaip kalvotas, o kaip motokroso trasoje, kelio danga – smėlis.... įsibėgėji, kyli į kalniuką, užkilus ant smaigalio kelias tiesiog krenta žemyn!! Kitas pakilimas - suki rankeną iki galo, nes kitaip smėliuku to stataus pakilimo nepaimt, užsuki iki viršaus ir vėl stačiai žemyn... kildamas trečią, ketvirtą kartą pradedi bijoti, kad pakilęs į viršų šlaite nerastum kokio nuvirtusio kolegos, nes tada jau būtu liūdniau... Sėkmingai šią atkarpą įveikėm visi. Pasibaigus šiems smėlėtiems pušynėliams prasidėjo raistai – Čepkelių raisto prieigos – vėlgi super vaizdai, labai įdomus pravažiavimas. Prisikasėm iki garsiųjų pelkių (balų). Motociklai vienas po kito plaukė per pusmetrines balas čiaudėdami ir dūmindami.. po balų sekė purvo vonia... Aišku, po šių praėjimų motociklai atrodė įspūdingai purvini. Nėrėm į Čepkelių raisto teritoriją (šiaip įvažiavimas draudžiamas), mūsų laimei, nesutikom piktų dėdžių ir sėkmingai pralėkėm didįjį Lietuvos raistą. Tikrai pamatėm įsimintinų vietų. Toliau žvyru, labai dulkinu, bet gan linksmu pro Eišiškes, Šalčininkus iki Lietuvos „apendicito“ Dieveniškių. Įvažiuojant į „apendiksą“ muitinės kontrolės punktas, muitininkė panelė, amo netekusi nelabai suvokia, ką čia dabar daryti, susizgribusi pareikalauja pasų, varto pasus, bet daugiau domisi mumis kaip purvo, dulkių ir prakaito kvapų kratiniu, nei studijuoja nuotraukas pasuose... – „tai iš kur važiuojate..?“ (turbūt galvojo iš pasaulio krašto..), - „iš Vilniaus“ sakom. Ji pakelia akis įsitikinti, kad nejuokaujam... – „turbūt ilgai važiavot...?!” bando juokauti... mes – „jo, penkta diena į pabaigą...“. Likusius pasus ji permeta prabėgom su ta mintim, kad važiuokit durniai greičiau nuo mano galvos.... Dieveniškės dvelkia Baltarusija, dominuoja žydra spalva, visur tvoros ir bobutės kybančios ant jų. Šiaip viskas stebėtinai tvarkinga. Iš ten pajudam atgal pro muitinės postą, pypinam muitininkei, ji demonstratyviai neatsako... Toliau žvyras, dulkės, daug dulkių..... . Ir taip gana netikėtai iš to debesies dulkių išnyra........ Medininkų pilis!!! Ką, jau finišas....?!?!?!?!? Sunku patikėti. Stovim prie pilies, fotografuojamės ir tikrai nesitiki, kad jau prabėgo penkios dienos...
Fantastiškos penkios dienos superinėje kompanijoje.
Grįžtam į Vilnių, aišku, į Plento barą.
Pakeliam bokalus už sėkmingą kelionę, už kelionės kapitoną Liną, už pačią idėją, už karalių Mindaugą ir už tai, kad kitais metais mes vėl susirinktumėme iš įvairių Lietuvos kampelių šiam nepakartojam žygiui!

ENDURO KLUBAS
Lietuva,
2005 m. liepa 6 d.

Na paskaičius tokius straipsnelius kaskart vis labiau noriu įsigyti endurkę . O kaip supratau iš straipsnio, tai ten buvo 5 dienos, praleistos sporto salėj "v polnom tempe i po polnoi programe"

gerai supratai Mindai, plius pusbadziu ir su alkoholiu...

Wow Komentatorius tai Pasijaučiau taip lyg būčiau žiurovas stebėjęs jus iš už kiekvieno medelio... Galima tik įsivaizduoti kokia įspūdinga turėtų būti filmuota medžiaga; žinoma jei per kalnelius šokinėdamas operatorius nepametė kameros...
Sėkmės Jums bekelių fanai

Įspūdinga kelionė

aš apakęs... Kaži kiek kainuoja endurkė normali?

Citata:

Cituoju: PQO aš apakęs... Kaži kiek kainuoja endurkė normali?

padori nuo 1500e

Citata:

Cituoju: PQO aš apakęs... Kaži kiek kainuoja endurkė normali?

Aha, ir man panašios mintys ramybės neduoda

tesingos mintys vaikai tai yra daiktas kuris tau teikia kaifa. Kuri tu valdai, kuris yra patikimas draugas. Patikekit, enduro giriu ne ish shovinistines idejos - tai tiesiog yra gerai! Idomu!! Linksma!! Sportishka!! Turininga!! O visu svarbiausia - zmones kurie tokiais motais vaziuoja!! Tai yra superine publika, kolegos, bendraminciai!!!!

Mune23, SAR - Parduodu savo Yamaha XT600 enduro, jei idomu, rasykit i mano el. pasta, duosiu daugiau info.
exm@xxx.lt

Deja... Aš kai pirksiu, tai bus greičiausiai 125cc dvitaktis
krosinis

Šponkė lyg kažko panašaus ieško...

O man nesiulyk,as pats su endurais nesiskiriu jau nuo 94 metu,tad turiu ir dar kitiems pasiulyti kartais galiu.

Citata:

Cituoju: SAR Deja... Aš kai pirksiu, tai bus greičiausiai 125cc dvitaktis krosinis Šponkė lyg kažko panašaus ieško...

nors truputi ne i tema, bet SAR, tu rimtai o ka su juo veiksi as tai sau ieskau keturtakcio kokio, bo noriu gryzt i crossa palenktyniaut uz hobistus truputi tai jei ka uzmatysi - pranesk

Citata:

Cituoju: SAR Šponkė lyg kažko panašaus ieško...

Nieko panasaus,nes jis iesko galingo 4 takcio supermoto.