Kelionės » Aplink Juodąją jūrą 2009 I dalis: Pagaliau pajudėjome

        Pagaliau pajudėjome. Ankstyvą šeštadienio rytą prie sporto rūmų pamačiau labai daug išlydinčių žmonių. Nesitikėjau pamatyti tiek daug prijaučiančių. Supratau, kad kelionė aplink Juodąją jūra yra ne vien mūsų reikalas. Jaučiau įtampa. Visą laiką atrodė, kad kažką būsime pamiršę. Motociklas buvo apkrautas labai stipriai. Ir tuos kelis kilometrus nuo namų iki sporto rūmų važiavau įsitempęs.

        Žinojau, kad su tokiu motociklu teks pravažiuoti 10000 kilometrų. Po valandos pagaliau pajudėjome. Racijos patikrintos. Kuro bakai pilni. Oras geras. Viskas gerai. Žinojau, kad atsipalaiduoti ilgam negalima. Mane neramino Baltarusijos siena. Esu girdėjęs apie baltarusijos muitininkus daug įdomių istorijų.

        Visas mūsų karavanas gana greitai pasiekė pirmą punktą - sieną. Automobilių nedaug. Stojame į eilę. Pildome deklaracijas. Visą laiką manęs neapleido neaiškumo jausmas. Supratau, kad kertant sieną galime turėti ir problemų, bet už valandos mes jau kirtome sieną. Bet štai pagaliau viskas gerai. Mes įvažiavome į Baltarusiją. Pasirodo Baltarusijoje kuras yra žymiai pigesnis. O Kuzavo ir Ramo bakai buvo tušti. Pirma degalinė. Eilinis veksmas - kūro pylimas. Paprastai šis procesas užima labai nedaug laiko ir mes visi net nenusiėmėme šalmų. Įtartinai ilgai Kuzavas užtrunka prie degalinės. Na štai ir pirmas siurprizas. Kuzavas neranda raktų. Smulkmena ... surasim.
        Galiausiai išėjo taip, kad toje degalinėje mes sugaišome apie tris valandas. Taip išėjo, kad susvyravus motociklui rakteliai įkryto į kuro baką. Ir tik stipriai apardžius motociklą su magneto pagalba rakteliai buvo ištraukti. Na ir pradžia pagalvojau aš. Apie visus grafikus galima buvo pamiršti. Visi suprato, kad situacija krypsta kita linkme. Nieko tokio pagalvojom mes. Mūsų niekas nesiveja, o prieš akis tolimas kelias. Mes turime siekti savo tikslo. Kaip gerai, kad mes suprantame vienas kitą. Ir sunkias problemas išsprendžiame be didesnės įtampos. Buvo nuspręsta važiuoti mūsų kryptimi, o apsistoti nakvoti prieš saulei nusileidžiant. Baltarusija nustebino gera kelių bukle. Automobilių mūsų kelyje pasitaikė visai nedaug. Mes turėjome užvažiuoti į Minską. Minske mūsų laukė lietuvių bendruomenės direktorė Vitalija. Jaučiau, kad apsilankymas bendruomenėjė tai formalumas, bet viskas pasikeitė, kai mus pasitiko Vitalija. Tokio šilto priėmimo nesitikėjo niekas iš mūsų. Galite įsivaizduoti, kad Vitalija nuo 8 ryto laukė mūsų, o tai buvo ne darbo diena. Pamatėme savo akimis, kad lietuvių bendruomenė atlieka svarbų švietėjišką darbą Baltarusijoje. Tai lietuvių traukos centras. O ypatingai buvo mums malonu, kad į kelionę gavome daug sumuštinių ir marinuotų agurkų.

        Su Baltarusijos policininkais sąlyčio neturėjome nors ir važiavome gana greitai. Sutikti žmonės žiurėjo geranoriškai. Daug teko bendrauti su vietiniais. Nustebino tai, kad geri šiuolaikiški automobiliai į baką pildavosi prastą benziną. Net 80 oktaninio skaičiaus kuras pas juos yra vadinamas „NORMAL". Žodžiu visą Baltarusiją mes įveikėme sklandžiai. O važiavome mes į pietus ir sekančią dieną turėjome patekti į Ukrainą.

        O Ukraina... draugiška šalis. Kaip daug kartų čia būta. Ir sienos kirtimas mums atrodė, kaip formalumas. Pasirodo mes per anksti atsipalaidavome. Užtaikę ant girto muitinės kapitono, mes turėjome sumokėti 200 EUR vietoje prašytų 100. Po šito incidento supratome, kad atsipalaiduoti negalime nei minutei. Mes esame išlepinti formalių sienos kirtimų del to, kad važiuojant su motociklu nereikia stovėti eilėse ir pareigūnai žiūri tolerantiškai. Visi pastebėjome, kad mūsų motociklų kuro sąnaudos padidėjo, o tai reiškia, kad kūro kokybė suprastėjo.
        Viename iš pakelės miestelių, kai sustojome apsipirkti būtiniausų produktų mus apstojo vietinių gyventojų minia. Ir mums net teko dalinti autografus ir pasakoti apie šiuolaikinius motociklus. Ta procedūra mums tęsėsi apie valandą. Niekaip negalėjome atsiginti nuo vaikų, o Kuzavas-AFRICA TWIN buvo tos dienos žvaigždė. Jo motociklas buvo be šoninių dėžių, o pats jis buvo su krosiniu šalmu ir su šarvais. Vaikams jis asocijavosi su tikru lenktynininku. Merginos net apnuogino pečius ant kurių Kuzava turėjo dėti autografus. Ar visa tai mes galėtume patirti Lietuvoje.. :)

         Per dieną įveikdavome 300-500 km. ir ketvirą parą pagaliau pasiekėmė Juodąją jūrą. Tai yra visškai ne dėl to, kad važiuojame lėtai, bet dėl to, kad važiavome trumpiausiais šalutiniais keliais. Stebino tai, kad motociklistų savo kelyje nesutikome. Tik pačiame Kryme susitikome su keliais vokiečiais. Turėjome malonų jausmą.

        Esu buvęs Kryme ne vieną kartą, bet ši kelionė skiriasi nuo kitų tuo, kad važiuoti teko ne magistraliniais, o vietinės reikšmės keliais. Keliaujant tokiu būdu pamatai žymiai daugiau už tuos turistus, kurie važiuoja magistraliniais keliais.

Antroji serija bus išvažiavus iš Rusijos.