Kelionės » Coast To Coast in 48 hrs Ride – May 2010 - Lietuvio kelionė pavyko!

Yra žmonės, apie kurios būtina rašyti. Vienas tokių - motociklininkas mėgėjas iš Lietuvos - klaipėdiškis Konstantinas Hello, roko-bliuzo grupės „BREAZE" narys, gegužės 11 d. startavęs Jacksonville Beach (Florida, JAV) pakrantėje ir per beveik 48 val. pasiekęs Santa Monikos (Kalifornija, JAV) pakrantę.
Pagrindinis "48 valanadų" rungtynėse dalyvavimo tikslas - populiarinti mototurizmą, pažinti pasaulį ir save, pristatyti pasauliui Lietuvą.

Nuo seno žinoma - šventės laukti visada smagiau negu dalyvauti joje. Mano atvejis, pasakysiu tiesą, šios taisyklės nepatvirtino. Šventė prasidėjo seniai ir tęsiasi nuolat atnešdama džiaugsmingų pojūčių ir teigiamų emocijų.
Būdamas pakankamai brandaus, galima sakyti - garbingo amžiaus, įgyvendinau vaikystės svajonę sėdęs į SAVO motociklo balną. Tuomet ir radosi objektyvi būtinybė nuvažiuoti tiek, kiek praleidau per pralėkusius metus.

Pirmosios išvykos į Kauną, Vilnių, Rygą, Brestą tik patvirtino mintį, kad „plieninio žirgo" titulas motociklui suteiktas pelnytai. Nesileisdamas į emocijas ir neieškodamas asociacijų pasakysiu, kad tas, kuris turi patirties su mototechnika ir kilmingais gyvūnais žirgais, tikrai su manimi nesileis į ginčą.

Ir taip, pirmuosius tris sezonus tenkinausi vietos reikšmės pasivažinėjimais iki Rygos, Vilniaus, na, kartą per metus į Brestą. Tarp kitko, ten kasmet gegužės pabaigoje vyksta labai šilti moto draugų susitikimai, tačiau šį kartą rašinys ne apie tai. Grįšiu prie to, nuo ko viskas prasidėjo.

Kartą draugų būryje nuskambėjo pavadinimas „Iron Butt", kurio laisvas vertimas lyg ir buvo aiškus, tačiau neaiški buvo jo esmė. Pradėjus gilintis ir aiškintis, koks tai normatyvas ir kokia kvalifikacijos įgijimo tvarka, atsitiktinai aptikau informaciją apie Amerikoje veikiančią kvalifikacijų suteikimo organizaciją „Long Distance Riders" (http://longdistanceriders.net), kuri siūlė nemažą spektrą normatyvų. Susisiekęs su atstovais ir išsiaiškinęs detales, aš ir trys mano draugai nutarėme išbandyti jėgas normatyve 805 km per 12 valandų. Specialaus maršruto atsisakėme, nes nutarėme suderinti naudą ir malonumą, o normatyvą įgyvendinti - vykdami į Bresto motociklistų festivalį.

Kitą etapą - 1610 km per 24 val. (atitinka „Iron Butt" normatyvą 1000 mylių per 24 val.), kartu su draugu įvykdėme važinėdami Lenkijos ir Vokietijos keliais.
2008 m., jau visai užsikrėtęs šia liga įveikiau dar vieną pakopą - 1500 mylių per 36 val. Štai tada pirmąkart ir pasireiškė svajonė išbandyti save kvalifikacijoje „Coast To Coast per 48 hours", vėliau suteikiamas simbolinis vardas „Born To Be Wild". Per daug priežasčių, nuo kurių priklauso atsakymai į klausimus daryti ar nedaryti, pradėti ar nepradėti. Visi atsakymai turi išsidėstyti teigiamoje tavo galimybių spektro pusėje. Be to, stengiuosi gyventi laikydamasis principo: „Mano džiaugsmai/malonumai negali būti kitų sąskaita", todėl pagrindinis ir didžiausias mano pasiekimas - šeima pritarė mano planams. Visa kita priklausė tik nuo manęs ir man pavyko su visais kitais sunkumais susidoroti.

Kaip esu minėjęs, šis važiavimas - nekomercinis. Pagrindinis tikslas - atkreipti dėmesį į neįtikėtinai puikų ir įvairiapusį laisvalaikio praleidimo būdą - mototurizmą. Ir, žinoma, lieka ypač svarbi galimybė pažinti save ir pasaulį.
Taigi, buvo nuspręsta - vykstu. Iš pradžių maniau, remdamasis Google žemėlapiais, kad maršrutas drieksis nuo Jacksonville Beach Floridoje iki Santa Monikos Kalifornijoje. Atvykus į vietą maršrutas buvo patikslintas. Starto vieta pasirinktas miestelis Neptune Beach (Florida), įsikūręs Atlanto vandenyno pakrantėje ir prie magistralės Nr. 10 pradžios, kuria ir teko važiuoti. Finišas - San Diegas (Kalifornija), besidriekiantis Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Atvykau į Orlandą (Florida) gegužės 9 dieną, kitą rytą išsinuomojau motociklą Honda 1800 GW (2009 m. laidos) ir, siekdamas susidraugauti su savo naujuoju plieniniu žirgu, iki prasidedant „Marle......baleto pagrindiniam veiksmui" iš lėto patraukiau Jackson Beach link, pakeliui aplankydamas motociklininkų pasaulyje gerai žinomą Dayton Beach.

Starto laiką nustačiau apytiksliai gegužės 11 d. rytą. Toks netikslumas (nebūdingas tokio rimto renginio, reikalaujančio susitelkimo ir griežčiausios drausmės, startui) buvo leistinas ne dėl šilto klimato, tropinės gamtos ar glostančio, švelnaus vandenyno vandens atpalaiduojančio poveikio organizmui ir griežtos disciplinos praradimui, o ne...Dėl laiko juostų skirtumo kažkodėl visiškai pranyksta noras miegoti tada, kai visi vietiniai miega. Ir atvirkščiai, kai vietos laikas skirtas ne miegui - tave tiesiog verčia „iš koto". Štai kodėl sprendimus teko priimti pagal aplinkybes.

Prašau nepykti už ilgą lyrinę įžangą, nes per važiavimą viskas vyko žaibiškai greitai ir lyrikai vietos neužteko, taigi tariant klasiko žodžiais - „štai čia Ostapas ir „užsivedė"...

Startavau 2010-05-11, 10.17, prieš tai gerai pasiilsėjęs ir iki išprotėjimo maudęsis vandenyne. Kaip gali praleisti tokį šansą pamaloninti kūną vandenyno bangomis, kai vandens temperatūra 24-26 šilumos, kai tuo tarpu pas mus Lietuvoje net krante nedažnai tokia šiluma gali pasidžiaugti.

Kelias per Floridą įsiminė ryškiaspalve ir turtinga augmenija, pūvančios saulėje žolės kvapu, besikeičiančiu su nuostabiais gėlių aromatais prie vandens telkinių ir policininkų gausa trasoje. Stengiausi elgtis kultūringai ir nelindau „su savo tradicijomis į vietos bažnyčią", mūsiškių kelių eismo taisyklių neįvedžiau, stengiausi prisitaikyti prie vietos draugų. Išvada tokia, kurią vėliau patvirtino ir tvarkos sergėtojai, greitį vietiniai viršija 5-7 myliom, greitkeliuose - iki 10. Įkliūti dėl pažeidimo labai brangu ir, ne taip kaip pas mus, Amerijoke tvarkos sergėtojų principingumą akylai saugo kameros.

Pritrenkiantį įspūdį paliko daugybė užtvankų, upių, ežerų, pelkių palei kelius...Alabamoje, Luizianoje, Misisipėje dauguma kelių pakelti ant betoninių polių 5-10 metrų virš vandens. Prašau dovanoti dėl matavimo sistemų painiavos. Įpratęs ir mąstydamas pagal mums įprastą matavimo metrais sistemą, buvau nemaloniai nustebęs, kad mylią įveikti užtrunka kur kas ilgiau nei kilometrą ir net greičio viršijimas ne visada padeda sumažinti skirtumą. Todėl savo pasakojime naudosiu mums įprastą matą, nebent apibūdindamas atstumus naudosiuosi ir kitu.
Taigi, nuvažiavęs pirmąjį maršruto etapą, poilsio apsistojau viešbutyje prie kelio į Orange County (Teksase). Deja, nieko iš žymiosios Orange County Choppers savininkų šeimos nesutikau. Gal tai ir į gera, nes ilgiau užtrukti negalėjau, o kaip neužtruksi, kai visi taip gerai pažįstami (iš serialo, žinoma).

Kadangi poilsiui laiko trūko, o lauke miegoti ten galimybės nėra, sustoti porai valandų numigti viešbutyje, o mokėti už parą, visiškai nesiderino su tam skirtu biudžetu. Dar valandą teko pakariauti su viešbučio darbuotoju, kad nors valandai išjungtų kondicionierių. Reziumė: poilsio mažiau, beveik persišaldžiau...., bet tai tik smulkmenos, kurios nesiskaito, vėl tęsiau kelionę su puikia nuotaika.
Iki pat Hiustono driekėsi vandeningos vietovės ir tik nuo šio miesto prasidėjo mažiau vandeningas gamtovaizdis. Alabamos, Luizianos ir Misisipės valstijų pelkėse laisvai veisiasi krokodilai, dėl kurių ypač reikia laikytis greičio apribojimų keliuose.
Pravažiavęs San Antonio (Teksases), šiek tiek pasiklydęs maršrute, „išlėkiau" ne į I-10(tarp valstijų) kelią, o į Nr. 90, kuriuo nuklydau Meksikos link, nuvažiavau apie pusė kilometro nuo sienos. Automobilių čia pasitaikė mažai. Pravažiavau keletą apgriuvusių gyvenviečių, kurios priminė filmuose apie kaubojus matytus vaizdus ir veiksmą prie Meksikos sienos. Sutikau pakankamai pasienio patrulių, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau, ypač kai kuras baigiasi, o aplink nė gyvos dvasios (neskaičiuojant manęs lydinčių kondorų danguje), tik kalnai ir stepės...Bet laimė yra, privažiavau kolonėlę! Čia tik 87 benzinas. Klausiu bobulės, ar toli iki kitos kolonėlės? O ji klausia: „Į kurią pusę važiuoji?" Aš jai nurodau kryptį, o ji man atsako: „Tada arti - 45 mylios, o kitą pusę - toli!" Deja, tai aš ir pats supratau... Labai dažnai, net prie kelio, pasitinka užrašas „Don't Mess With Texas", kuris verčia būti budriam ir susimąstyti. Tie patys užrašai lydėjo ir grįžtant. Turiu atkreipti dėmesį, kad šiame maršrute Teksaso valstija buvo pati didžiausia ir „juokingiausia".
Pagaliau išvažiavęs į I-10 kelią patenkintas pastebėjau, kad greičio apribojimas - 80 mylių, o buvo 70. Smulkmena, bet malonu!

El Paso miestas, Teksasas sienos padalytas pusiau. Vietos gyventojai - meksikiečiai. Buvau nustebęs, kai kolonėlėje pardavėja angliškai (ar amerikietiškai) kalbėti nemokėjo.

Iškart po El Paso prasideda Niu Meksiko valstija. Nieko įdomaus čia nepamačiau, išskyrus nedidelius tornadus tolumoje ir stiprų vėją bei perspėjančius ženklus apie smėlio audras, kurios sumažina matomumą. Man pasisekė, audrų kelyje nepasitaikė.

Arizona - konjonų valstija. Labai didinga ir gražu. Važiuojant keliu Nr. 10 tiek daug puikių vaizdų nebuvo, o grįžtant per Las Vegasą lydėjo nesuskaičiuojama daugybė nuostabiausių vaizdų.

Pagaliau Kalifornija. Paskutinės 100 mylių iki San Diego pritrenkė grožiu ir privertė drebėti nuo šalčio. Apie 90 mylių teko įveikti kalnų keliais. Įdomu tai, kad skirtingai nuo Tian Šanio, Tatrų, Alpių ir kt. čia vienpusio eismo keliai yra dviejų juostų. Kadangi jau „spaudė" laikas, nes dėl vieno puskvailio kolonėlėje užtrukau net 40 brangių minučių, teko viršyti greitį, o dar ir nuovargis savo darė. Jeigu ne tai, važiavimo malonumą tokiu keliu būčiau patyręs dvigubą.

San Diego miestas nemažas ir iškart surasti kelią prie vandenyno ne taip lengva. GPS sistema su Amerikos žemėlapiu - tai jau kita „daina". Kaip, kur ir kodėl ji man nurodė kelią, aš ne visiškai ir supratau. Ją išjungęs ir nustojau klaidžioti.
Kolonėlėje, kur buvo užfiksuotas baigto važiavimo laikas, šeimininkas, pagaliau supratęs reikalo esmę, pavaišino kokakola, siūlė alaus, bet atsisakiau, aiškindamas, kad atvykau į svečius, o ne...na, jūs patys supratot.

Taigi, kelionės San Diege (Kalifornija) finišo laikas 2010-05-13 6.41 val. Įskaitant laiko skirtumą tarp vandenynų (-3 val.), važiavimo trukmė 47 val. ir 36 min., įveiktas atstumas - 2499 mylios (4023 km).

Ir visą kelią ant motociklo plaikstėsi Lietuvos trispalvė.
Taigi, pirmasis europietis, o aš pasistengiau, kad tai būtų Lietuvos atstovas, sėkmingai išlaikė normatyvą pervažiavęs Ameriką nuo pakrantės iki pakrantės per 48 valandas.

Kelias atgal nusidriekė per Santa Moniką, Los Angelą (Kalifornija), žinoma, aplankant Holivudą, San Bernardiną, Las Vegasą, ir be abejonės, važiuota istoriniu Route 66 (vaikystės svajonė)...ir taip iki Orlando Floridoje.

Įspūdžių nesuskaičiuojama daugybė, įkvėpimo užtaisas neįtikėtinas, o nuovargis jau pasimiršo. Tiesa, nuotraukų mažoka, o ir vaizdo įrašas nuobodokas dėl prie šalmo pritvirtintos kameros, bet žadu pasitaisyti!

Konstantinas Baskajevas
Klaipėda