Kelionės » Kelionė Aplink Lietuvą 2010 - Šeštoji diena

Nėra aišku kokia diena mūsų laukia rytoj, bet iš visų pravažiuotų etapų šiandienos įspūdžiai didžiausi. Oro sąlygos buvo nuostabios. Nebuvo nei karšta nei šalta. Lietus taip pat netrukdė. Trasa pasižymėjo geru matomumu ir gražiai vingiuojančiais posukiais. Buvo visko ir smėlio ir lietaus išplautų duobių, birių akmenų, gana gilių provėžų. Visi ankstesniuose etapuose įgauti įgūdžiai labai pravertė šiandieną tiek važiuojant greituosius ruožus tiek braunantis per klampų smėlį.

Žinoma nebuvo apsieita ir be nedidelių griuvimų, tačiau vis jie baigėsi laimingai ir be didelių traumų. Šiandienos etapas pareikalavo daug ištvermės, tačiau atsilygino nuostabiais įspūdžiais.
(Edvardas)

Šeštoji APL‘o diena buvo puiki, „enduro" prasme, kaip žinia enduro žodžio kilmė iš endurance (ištvermė), tad ir ši diena buvo kupina savęs išbandymų ir ištvermės etapų.Buvo visko, žvyro kelių, stačių įkalnių, upelių, puraus smėlio, slidžių tiltų virš upės, vandens išgraužtų akmenuotų kelių. Buvo išties labai linksma. Etapą baigėme standartiškai 1 val. nakties, bet keturiese, du mūsų komandos nariai dar negrįžo, o jau pusė keturių ryto, tik ką pavyko jiems prisiskambinti, Dainiaus motociklas gavo daug vandens ir neužsiveda, veiksmas vyksta pelkėje, miškuose. Labai neramu dėl mūsų komandos narių, kurie atsiskyrė remontuodami padangą, labai tikiu kad jie sėkmingai pasieks stovyklavietę. Mes nusprendėme atsiskirti, nes Dainiaus ir Donato važiavimo tempas yra didesnis ir jie turėjo mus nesunkiai pasivyti, dabar jau suprantu, kad to daryti nereikėjo. Trumpai apie dieną: ši diena yra netiek ilga kilometražu kiek sudėtinga, maršruto prasme. Turėjome įveikti 230 km, tačiau visi grįžo vėlai vakare, kaip minėjau maršrutas driekėsi išties sudėtingais keliais. Didžiausias galvos skausmas man buvo smėlis. Purus, nenuspėjamas gruntas motociklą tampė kur jam norėjosi. Jaučiuosi gana ramiai bet kokiose važiavimo sąlygose, tačiau smėlis vistiek išlieka neįminta mįsle. Kritimų pavyko išvengti, nors kartais atrodė, kad to padaryti nepavyks ir jau mintyse tyliai ir greitai kalbėjau poterius, neveltui profesionai sako- motociklas važiuoja gerai, stenkis jam nemaišyti tai daryti. Dar šokiravo atkarpa su tiltais, jų buvo keturi, trys iš jų buvo ilgi ir nežmoniškai slidūs, pastatyti matomai tam kad pasieniečiai galėtų kontroliuoti sieną pelkėse. Tiltas pagamintas iš lentų apaugusių kažkokias superslidžiais dumblias, kurie atskleidžia visas savo slidžiąsias savybes esant pakankamai drėgmei, arba mūsų atveju lyjant lietui. Slidumo galėtų pavydėti net Akropolio Ledas, motociklas negali pradėti važiuoti dėl to kad ratas prasisuka net labai jautriai dirbant sankaba. Ką jau kalbėti apie tiltuko posūkius, kuriuos turi įveikti taip atsargiai tarytum nuogas liptum per spygliuotą tvorą. Dar blogiau kai motociklas visgi prigula, pastatyti jam reikia nežmoniškų pastangų, bandant pakelti motociklą ratai tiesiog nuslysta nuo tiltelio ir motociklas palieka kabėti ant turėklų, žodžiu tikrai slidu, pamėginsiu perteikti visa tai video reportaže. Kitas tiltukas vienas iš tų nesuper saugių. Medinė konstrukcija ant kurios sumesti pagaliai, visai neseniai, berods iškart po II pasaulinio karo pabaigos, turėklai tais laikais matomai irgi buvo ponų išmislas, tad kaip suprantu jų buvo atsisakyta. Visa ši grakšti arhitektūrinė kompozicija kabo kokius 20m virš upės, net šiurpas eina pagalvojus apie pasekmes, jei kartais paslystum ir su savo žirgu pultum į upės prieglobstį, o tai padaryti buvo visos sąlygos, nes lijo ir pagaliai buvo slidūs. Laimei visi įveikėme kliūtis sėkmingai. Tai vat tokie tai įspūdžiai, pavargę fiziškai, bet pailsėję morališkai. (Ramūnas)

Tiesą sakant, sunku kažką pasakyti. Reziumuojant suvokiau, kad man tai buvo sunki diena, nors važiuojant rodėsi, kad viskas tvarkoje. Šiek tiek pramokau važinėt aukštyn - žemyn kalneliais, nors teko susitikti piktokus akmenėlius ir išgraužas. Smėlis buvo man nedraugiškas, tampė į visus šonus, o vienoj vietoj net ir parvertė ant mano skaudančios rankos, tad šiandien važiuoti bus dar sunkiau. Pravažiavom (labai sąlyginis žodis apibūdinti slidinėjimui) žalčių slidumo tiltus, o kai važiavom per beturėklinį tiltą virš upės, tai buvo ir visai nejauku pasidarę. Pievos, miškeliai, vieškeliai... Nors suvalgėm ne visą APL pyrago dalį, bet nemenkai spėjome pavargti. Jaučiuosi patenkinta tiek įveikus ir lenkiu galvą prieš visus, kurie pravažiavo šitą įvairų ir apyilgį etapą. (Sigita / Emilė)

Jomajo.. Tai buvo pati sunkiausia diena visom prasmėm. Nuo pat ryto nė akimirkos atsipalaidavimo. Į kalną nuo kalno, akmenys ir lietaus išgraužos, suki rankeną ir beveik norisi užsimerkti. Pakeliui, vienos nuokalnės viršuj mus stabdo keturračių komandos narys, perspėdamas, kad važiuotume atsargiai, besileidžiant matau vieną keturratį beveik ant šono tarp šakų, tada pasisuku į kitą šoną ir matau tikrą bėdą, kitas keturratis nulėkęs griuviu kokius penkis metrus. Lūžo priekinė apatinė šakė, ratas išgriuvęs, vaizdelis nekoks. Viskas gerai, visi sveiki, judam toliau, jie susitvarko. Vakare pirmą kartą pamačius asfaltą pasimečiau, atrodo net nežinojau kaip elgtis jame. Vėlai vakare jėgos visiškai apleido, o buvo likę dar pusė kelio. Iš paskutinių jėgų dar įveikiau 30km visiškos bekelės ir viskas.. Trys posukiai, du beveik tiesiai į laukus, trečias į paparčius. Matyt kažkas viduj nusprendė paieškoti paparčio žiedo. Nuovargis padarė viską, akyse dukrytė ir ašaros. Pagaliau atėjo tvirtas nuosprendis - gyventi noriu labiau, nei kapanotis visiškoje tamsoje. Kaip paaiškėjo ryte, sprendimas buvo pats teisingiausias, nes du komandos nariai skendo, nerado kelio, grįžo į stovyklą pusę šešių ryto. Sustojam ir sukam į stovyklą. Pavargau be proto ir džiaugiausi, kad tai buvo priešpaskutinė, o ne pirma ar antra diena, tada matyt kelionė būtų ir pasibaigusi. Keletas „batonų" ir niekaip nesuprantamas jausmas, kad smėlis kietesnis už betoną, buvo „skauda". Slidus tiltukai ir juokas, kad jauties „kaip karvė ant ledo". Į pirmą pažiūrėjus kaip pravažiuoja vedlys įvažiuoju labai drąsiai ir matau kaip jis parbėga rodydamas, kad be proto slidu. Kažkaip lengvai sustoju ir girdžiu, kaip už nugaros krenta Emilės motociklas. Visiems sukyla didžiulė nuostaba dėl slidumo ir juokas. Vos pakėlę - pravažiuojam. Po kelių metrų kitas, dar slidesnis. Lengvas posukiukas ir.. aš ant šono. Būtų viskas paprasta, bet, kai pats vos pastovi nenugriuvęs, o dar reikia pakelti motociklą juokas nebeima. Oj, dabar jau beveik juokinga viskas, gal kad matau lovelę :) gal, kad vistiek jau tuoj namo, gal kad iš tikro tai yra labai sunku ir beprotiškai fantastiška :) Labanakt. (Indrė)